fbpx

Gydymas vieša išpažintimi: „Gyvenu blogai“
5 (2)

sviesa

James Christensen „One Light”

„… esu pati geriausia …“;
„… esu išsilavinęs, įdomus, protingas …“;
„… kalbu trimis užsienio kalbomis, puikiai dirbu. Esu komunikabili, savarankiška, organizuota, atsakinga, turiu greitą orientaciją, sugebu greitai įsisavinti žinias.“

Būtent taip pradedamos visos pažintys, būtent taip pradedami pokalbiai dėl darbo, būtent taip pradedami, įsibėgėja ir baigiami klasės draugų susitikimai, būtent šia kryptimi vystosi visos pokalbių temos, kad ir kur susitiktume, kad ir su kuo susitiktume – džiaugsmo ir sėkmės varžytuvėmis, laimės lenktynėmis. Tik po kiekvieno tokio pokalbio pasijuntame blogiau nei iki jo ir pažadame stengtis dar labiau arba pasijuntame vieninteliais ir tikrais pasaulio nevykėliais. Nekenčiame savęs, savo gyvenimo ir tų, kurie šalia mūsų. Po kiekvieno džiaugsmo pliūpsnio, gėrio antplūdžio, sėkmės dozės turėtų padidėti ir mūsų džiaugsmo ar laimės koeficientas, tačiau mūsų vidinės laimės prietaiso rodmuo nesikeičia arba stačia galva krinta žemyn. Šitaip kritęs jis dažniausia nebepakyla ir šis liūdesys neturi jokių sąsajų net su labiausiai netikusiu tautinio charakterio bruožu – pavydu.

Kodėl kai kurių iš mūsų neapleidžia nuojauta, kad čia kažkas ne taip? Kodėl kandusis A. Kamiu gerą pusšimtį metų streikuoja prieš tokius „vidinio prietaiso rodmenis“ ir „radikaliuosius optimizmo šalininkus?“ Kodėl jis brazdina savo rašomąja mašinėle apie tai, kad „kiekvienas sveiko proto žmogus turi daugiau priežasčių negyventi nei gyventi“, tarsi kartodamas seną sociologinį anekdotą apie melo lygmenis: „yra melas, yra tiesa ir yra statistika.“ Kodėl garsusis estetas O. Vaildas užrašo savo garsiąją pranašystę: „Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną?“

Tad kaip išgauti tiesą? Kaip išmokti matyti kiaurai šypseną, kiaurai „sėkmės istoriją?“ Psichoterapeutė Alice Miller mus įspėja: „Te nesuklaidins jūsų kitų šypsenos.“ Atsakymas čia pat, už šypsenos. Šypsena – tai stora siena, o mūsų užduotis – išmokti matyti kiaurai sieną. Alice Miller mums duoda paskutinį patarimą: „Žiūrėk į savo kūną. Kūnas niekada nemeluoja“, nes „žmogus, kuris juokiasi savo kūne kovoja už savo sielą, – priduria V. Hugo.“ Šypsena – liūdesį pridengiantis rūbas. Tiesa – tavyje. Kitų plati šypsena – tai melas, kuris verčia tave nekęsti savo dailios, kad ir nukabintos nosies, o kitam padeda didžiuotis savo, kad ir smėlio pilimi.

Režisierius Todas Browningas 1932 m. sukūrė filmą: „Išsigimėliai“ (Freaks, 1932). Filmas buvo uždraustas Italijoje, Suomijoje ir Airijoje dar ir šiandien jis uždraustas kai kuriose Amerikos valstijose. Filmas buvo priskirtas siaubo filmų kategorijai. Jis išgąsdino begalę žmonių, kurie nebuvo pasiruošę tokiam filmui. Manome, kad šiandien mes jau nebesame pasiruošę tokiam filmui. Pasirodo, kad režisierius Todas Browningas padarė iki tol neregėtą dalyką – užuot naudojęs kostiumus ir grimą, nufilmavo realius fizinių trūkumų turinčius žmones. Toks žingsnis pribloškė tų laikų žiūrovus, ir nors „Išsigimėliai“ ilgainiui tapo kultine klasika, juos sukūrusiam režisieriui vėliau sunkiai sekėsi rasti darbą. Režisierius verčia mus pažiūrėti į pasaulį „išsigimėlių akimis“. Jie – geraširdžiai, mieli žmonės, o „sveikieji“ gali būti bjaurūs ir atstumiantys. Todas Browningas iš visų jėgų stengiasi mums pasakyti ir įtikinti mus tuo, kad nereikia bijoti kitokio ūgio, trijų rankų, raudonų plaukų, akinių, nes „kiekvienas iš mūsų turi savo kuprą“, – sako Dailininkas James Christensen ir čia pat mums padovanoja „savo romiųjų kuprelių“ ciklą.

issigimeliai

Freaks (1932)

Tad kodėl tada, kai visas pasaulis šypsosi mums į veidą mūsų neapleidžia liūdesys? Kas šitame „laimingame veide“ ir „sėkmės istorijoje“ yra ne taip? Ši istorija primena „aukso amžių“, kurį visai nesenai peržengėme – tai amžius, kai „visad buvo mamos, visad švietė saulė ir visad buvau aš“.

O mūsų liaudis ir toliau pasakoja: „gyveno trys broliai – du protingi ir vienas kvailas…“; „ir dirbo taip, kad šviesios dienos nematė…“; „…dėl to turėjo palikti namus…“. Pasakodama prisimena ir paaiškina: „Žemėje gyvena laumės. Laumės žudo žmonių vaikus arba juos sukeičia, palikdamos savuosius. Ką gi jos palieka žmonių vaikams? Kurie iš mūsų drąsiai, o tiksliau nedrąsiai galėtų vadintis laumės vaikais? Kaip atpažinti „sukeistus vaikus?“

Ar jūsų neapninka mintys, kad esate „ne žmogus?“, arba jaučiatės „blogu žmogumi“, o gal yra tie, kurie jums primygtinai tvirtina tai, kad jūs – ne žmogus: „visi vaikai, kaip vaikai…“. Tie patys žmonės turi prašymus – užkeikimus tariamiems laumiukams gydyti: „Būk žmogus!“, „Būk geras!“

Taigi visas mūsų pasaulis – tai „tamsus kambarėlis – slapta laboratorija“, kurioje atskiria, tarsi pelus nuo grūdų, laumės vaikus nuo žmonių vaikų. Joje matuoja kiekvieno iš mūsų oro tūrį, galvos dydį, sveria širdį, atlieka DNR giminystės tyrimą, vertina mūsų spalvą ir „skonį“, odos tamprumą ir piniginės storumą.

Tai kas tie laumės vaikai? Jūs esate žmogaus ar laumės vaikas? Jei mūsų tarpe vis dar garsiai mąstytų filosofas ir fotografas Jean Baudrillard tikriausiai primintų, kad žmonės visus tuos, kurie neišlaiko: „matavimo“, „svėrimo“, „giminystės“ ir visų kitų „tamsiojo kambarėlio“ testų vadina „šiukšlėmis arba atliekomis“. Ką vadiname šiukšlėmis? Ogi visas likusias medžiagos skiauteles, popieriaus gabalėlius, vienišas sagas. Visos jos lieka po to, kai darbas baigtas. Jos – tinkamos, tačiau nebereikalingos. Jos – tinkamos, tačiau mes nežinome to, kaip ir kur jas panaudoti.

Iš tikrųjų šalia mūsų vaikšto, gyvena ir miega kur kas daugiau „laumės vaikų“ nei visos pasaulio svarstyklės, visi matuokliai, rentgeno aparatai, melo detektoriai, laboratorinės žiurkės „suuosti“ galėtų. Gali būti, kad šiuo metu pietaujate su „laumės vaiku“, gyvenate su „laumės vaiku“, ar pranešimą rengiate „laumės vaikų komisijai“.

zirkliarankis

Edward Scissorhands (1990)

Laumės vaikas – „kreivas, šleivas ir kuprotas / Nešoka, nedainuoja / Nemiklios kreivos kojos…“ Galėtume tęsti poetės O. Baliukonytės „laumės vaikų“ apibūdinimą: benamis, vieniša, žvairokas, kvailoka, homoseksualus, nekalbus, apatiškas, apsvaigęs, blondinė, debilas, čigonas, psichas, sena tarka…

Bėda yra ta, kad mums nepakanka paaiškinimo, kad „esame sukeisti“ ir ta mintis, kuri ne vieną iš mūsų lankė vaikystėje, kad „esame įvaikinti“ nebepadeda. Kaip čia yra, kad mane supa tokie laimingi, įdomūs, gabūs ir sveiki žmonės? – ne vienas iš mūsų stebisi ir nuo to kitų žmonių neįtikėtino, nepaaiškinamo ir paslaptingo tobulumo dar blogiau pasijunta. Šioje situacijoje logiška sau ir kitiems užduoti klausimą: „Kodėl tik man?“ Stebint ir klausantis „laimingų žmonių vaikų“ sėkmės istorijų mus – „laumių sukeistus vaikus“ turėtų apimti baimė. Visa tai girdint būtų keista, jei nuspręstume toliau gyventi. Užuot klausę: „kodėl nenori gyventi?“, verčiau paklauskite manęs: „kodėl vis dar nori gyventi?“ Noriu gyventi tik dėl to, kad kažkas man šnabžda, jog šitoje istorijoje kažkas ne taip.

Kas gi tas kažkas? Tas kažkas – vaikai. Mane kankina klausimai, kurie kyla stebint vaikų elgesį:

1. Kodėl vaikai visada pasiima tą šunį, kurio daugiau niekas neima?
2. Kodėl vaikai išsirenka tą rūbą, kurio net gatvės ubagui nepasiūlytumėte?
3. Kodėl vaikai nori nešioti akinius?
4. Kodėl vaikai draugauja su tais, su kuriais suaugę žmonės bijo draugauti, o vaikams draudžia?

moteris-su-cigaru

Graciela Gonzalez

Pirmą kartą „benamiais šunimis, čigonais, žydais, kaimynais, mokytojais, vilkais, laumėmis, virusais, nesuvalgyta koše“ – „laumės vaikais“ mus pradeda gąsdinti suaugę žmonės, kurių tikrą luošumo veidą pamatęs ne vienas iš mūsų prarado kalbos dovaną. Joks šuo, ragana ar „išsigimėlis“ šitaip nesugebėtų išgąsdinti.

Analizuodami vaikų visuomenės santvarką mes norėtume jus pakviesti nusifotografuoti bendrai nuotraukai. Manome, kad ši „procedūra“ mums padės pažvelgti „kiaurai plačiai išsišiepusią sieną“.

Štai nuo šios vietos pradedame tikrąjį pokalbį. Nusifotografuokime bendrai nuotraukai prieš nuspręsdami tęsti ar ne mūsų pokalbį apie „laumės ir žmogaus vaikus.“ Ne, ne, palaukite. Ką jūs darote? Jums nereikia persirengti, jums nereikia susišukuoti, elkitės taip, kaip elgėtės prieš tai, kai aš pakviečiau. Jums nereikia atsistoti. Jūs ir toliau šveiskite dujinę viryklę, o jūs toliau koneveikite savo darbuotoją. Kaip manote, kodėl mes negalime atsikratyti liguisto noro meluoti? Kodėl mes negalime atsikratyti liguisto noro atrodyti geriau nei, kad atrodome; pasirodyti protingesniais nei, kad esame? Kodėl ką tik vieni kitiems norėjome sumeluoti? Štai ši trumputė meninė pauzė „apnuogino laumės vaikų tiesą“. Sutikdami nusifotografuoti ir tik per kelias sekundes sugebėjome mažiausiai tris kartus vienas kitam sumeluoti.

Tad kodėl mes jaučiamės blogai šalia tų, kurie šypsosi? Blogos savijautos priežastis – statistinė šių šypsenų dauguma – klastotė, – šaukia sociologai. Mes ką tik tai įrodėme. Netikite? Tuomet pakvieskite tuos, kurie šalia jūsų nusifotografuoti bendrai nuotraukai. Vis dar netikite? Tuomet pabandykite juos nufotografuoti tokius, kokius aptikote ir ten, kur aptikote – neparuošusius savo šypsenų, šukuosenų, pozų. Saugokitės! Žmogus, kurį ketinate fotografuoti nepasiruošusį ir neįspėję jo apie tai yra toks pat piktas, kaip ir alkanas ar miego norintis žmogus. Atsargiai! Alkani, norintys miego ir fotografuojami iš pasalų „kandžiojasi.“

Taigi mes nežinome to, kas jums nutiko, kaip nutiko, dėl kieno kaltės nutiko ar kodėl nutiko. Gal kas nužiūrėjo, gal kas prakeikė, gal kas pagadino – apie visa tai mokslas svarstė ir vis dar svarsto, tačiau ligi šiolei mokslas pripažįsta, kad atsakymo nėra. Mes turime tik „svarstymų protokolus“ ir iškalbingą faktų tylą.

melagiu-pilisTačiau kai ką mes tikrai žinome. Ar pamenate animacinį filmuką „Melagių pilis” (1983)? Tai istorija apie melagį berniuką, kuris patenka į pilį. Pilyje nėra nieko tikro. Čia jį apgaudinėja didesni melagiai už jį patį. Jis pyksta ir liūdi. Pilyje prabangūs kilimai — iš saldainių popieriukų. Auksinis karaliaus sostas išlankstytas iš popieriaus. Krištolinis sietynas – tai spalvoti balionai. Svarbiausia yra tai, jog pilies gyventojai atvykėliui susiriesdami ir nemirksėdami giria pilį ir sako, kad jų pilis – galinga, prašmatni, puiki ir visi jos gyventojai – laimingi. Ar jums neatrodo, kad kaip tik tokioje pilyje gyvename ar svečiuojamės? Ar neatrodo, kad blogai jaučiamės tik dėl to, kad nesąmoningai žinome, kad visas pilies gėris, grožis, prabanga – tik tuščias saldainio popierėlis, subliuškęs oro balionas ar sprogęs muilo burbulas?!

Kodėl gi mums visi meluoja, o mes atsilygindami tuo pačiu meluojame jiems? Paslaptis ta, kad laimingi žmonių vaikai jums meluoja susiriesdami ir nemirksėdami dėl to, kad juos, kaip ir tuos paklusnius šunelius išdresiravo, nes „išdresiruoti galima visus“. „Žmogaus dresavimo pradžiamokslyje“ yra kelios itin svarbios pamokos. Svarbiausios pamokos, kurių išmokstame: (a) kaip išreikšti savo sėkmę, džiaugsmą ir atsidavimą šypsena, (b) kaip tinkamai atsakyti į klausimą: kaip laikaisi? Atsakymas paprastas ir nereikalingas jokių paaiškinimų – GYVENU GERAI.

Ką reikėtų žinoti ir ką reikėtų prisiminti, kad mūsų savijauta būtų pakenčiama ir pagerėtų? Prisiminkime tai, kad:

1. Mes visi esame tiek pat laimingi, kiek ir nelaimingi;
2. Kiekvienas turi savo „kuprą“;
3. Šypsena ir pagyromis pridengiame: liūdesį, žaizdas, stoką;
4. Visi mes – „TOKIE“;
5. Jei norime, kad pagerėtų savijauta, tuomet turime kalbėti apie BLOGĄ savijautą.

„Kai Billas W. prieš 79 metus vėl atsidūrė ten, kur visai nenorėjo atsidurti – bare, jis apsižvalgė. Dar neišgėręs nė vieno stikliuko, jis ant sienos pamatė stendą su įvairių bažnyčių telefono numeriais. Sukrapštęs monetų, jis ėmė skambinėti visiems pastoriams iš eilės. „Gal jūsų bažnyčioje yra bent vienas alkoholikas?“ – klausdavo jis. Pastoriai arba padėdavo ragelį, arba supykę imdavo bartis. Tik vienas, buvęs sąrašo apačioje, atsakė: „Turiu vieną bažnyčios narį, gydytoją, kuris visiškai nusigėręs.“ Billas W. ir Bobas susitiko. Nusigėręs gydytojas žadėjo keistuoliui skirti ne daugiau nei 10 minučių. Dviejų likimo draugų pokalbis truko visą naktį. Susitikimas padrąsino abu vyrus nebegerti. Jie suprato, kaip svarbu nuolat palaikyti vieni kitus. („Nuo savižudybės alkoholiką išgelbėjo vieša išpažintis“, Sigita Purytė. lrytas.lt) Tą naktį įvyko pirmasis anoniminių alkoholikų susitikimas. Prasidėjo kažkur už Atlanto, nes du vyrukai užuot pasakoję vienas kitam apie savo tariamus „pakilimus“, prabilo apie savo esamus „nuopuolius“.

Kaip tik šią akimirką noriu užduoti klausimą, kuris mane kankina: „Kaip galėtume ištrūkti iš Melagių pilies?“ Mums ir vėl reiktų prisiminti senąjį filmuką. Kaip pavyko iš „Melagių pilies“ pasprukti berniukui? Jis paspruko tik tuomet, kuomet liovėsi melavęs.

Nemeluok, – įprotis, kuris:

1. Užtikrintų emocinę iškrovą;
2. Atrištų kitų liežuvius;
3. išlaisvintų mus nuo pareigos siekti to, kas nepasiekiama;
4. Pagerintų mūsų pačių ir kitų savivertę;
5. Išgydytų mus nuo daugelio ligų.

Kaip reikėtų lavinti šį įprotį? Šalia mūsų nėra žmonių, kurie už mus galėtų pasakyti tiesą, kaip Rusijos jurodivai – tikri bepročiai dėl Dievo, Šv. Idiotai. Terminas jurodivas kilęs iš rusų kalbos žodžio „юрод“, reiškiančio bjaurus, negražus, luošys, tas, kuris su įgimtais fiziniais defektais. Šiuo žodžiu buvo įvardijamas „protinis“ luošumas, „psichinė negalia“ ir pan. Vėliau žodis jurodivas įgavo papildomą reikšmę, pavyzdžiui, nuo nusistovėjusių normų nukrypęs elgesys. „Šventieji kvaileliai, gebėdami paradoksaliu būdu sujungti savyje priešingybes ir savo ypatingu buvimu šiame pasaulyje, suteikdavo galimybę žmonėms pažvelgti patiems į save ir pamatyti, kokie jie iš tiesų esą. Kaip jie sakydavo tiesą už tuos, kurie turėjo gerai išlavintą įprotį meluoti? Tie šventieji „išsigimėliai“ ne tik gyveno šalia „laumės vaikų“ jie „vilkėjo“ jų rūbą, kad išgyventų toleranciją iki galo. Jie nebuvo su alkoholikais, jie tapo alkoholikais, jie nebuvo su prostitutėmis, jie tapo prostitutėmis, jie nebuvo su neįgaliais, jie tapo neįgaliais. Labiausiai jie pasižymėjo ekscentrišku, provokuojančiu, skandalingu elgesiu, visuomenės socialinių normų pažeidinėjimu ir drąsiu tiesos sakymu.

Bėda ta, kad nebėra tų žmonių, kurie už mus mums patiems galėtų pasakyti tiesą ir visa tai, ką galvoja apie mūsų: šypseną, laimę ir sėkmę.

Tad kaip mes galėtume lavinti „viešo išpažinimo“ įprotį?

1. Mes galėtume meluoti, bet ne daugiau vieno karto per dieną;
2. Mes galėtume viešai prisipažinti, bet ne mažiau nei vieną kartą per dieną apie savo liūdesį, nesėkmę, nelaimę.

„Visiškai prasigėręs gydytojas ieško gyvenimo draugės“; „Savimi nepasitikintis, bet su patirtimi jaunuolis ieško darbo“; „Man sunku tvardytis, kai išsigąstu, tuomet isteriškai juokiuosi, bet puikiai atlieku man pavestas užduotis“, – keistai, neįprastai skamba, tiesa? Tiesa visad skamba keistai, neįprastai, ji glumina, bet tik dėl to, kad jos nepraktikuojame. Vartokite tiesą tris kart dienoje ir visų savijauta pagerės. Tai vienintelis vaistas, kuris iš tikrųjų gydo nuo liūdesio, menkos savivertės, baimės, nerimo, „perdegimo“, neapykantos, pavydo, pykčio…

Parodykime vieni kitiems savo „kupras“, kad būtų lengviau gyventi „savo odoje“ ir po „savo kupra“, nes nėra didesnės sėkmės už tą, kuri padovanoja laisvę: būti negražiu, sirgti, suklupti. Kitam galima pavydėti tik tokios sėkmės. Kitokia sėkmė – melas ir beprasmiška pastanga melą paversti tiesa.

Sėkmės sprunkant iš „Melagių pilies“, mieli bičiuliai!

Šaltinis: galvocius.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 5]

2 Responses

  1. Julius parašė:

    Super straipsnis! Geri palyginimai, viskas kaip pirštu į akį. Nemėgstu klausytis pagyrų, mėgstu sakyti taip kaip yra iš tiesų, beet žmonėms tai girdėt kol kas nepriimtina, jie ir galvoja: „kaip tu čia toks ne kaip visi, jurodas..”

  2. laima parašė:

    Taiklu, nors daugumai tai ir nelebai priimtina. Iprato gyventi su kaukemis ir isivaizduoti, kad viskas gerai. Garsiu dizaineriu rubai, kiti brangus daiktai niekaip nepagerina zmogaus vidaus. Dauguma tokiu tusti, pilni pavydo, neispruse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.