Gyvenimiška išmintis
Filosofo mokinys atėjo aplankyti savo mokytojo, gulinčio mirties patale.
– Suteik man nors dalelę savo išminties, – paprašė.
Išminčius atvėrė burną ir liepė jaunuoliui pažvelgti vidun.
– Ar matai mano liežuvį? – paklausė.
– Žinoma, – patvirtino mokinys.
– O mano dantys ar yra?
– Ne, – atsakė mokinys.
– Ar žinai, kodėl liežuvis tarnauja žmogui ilgiau nei dantys? Kadangi yra minkštas ir lankstus. Dantys iškrinta pirmiau, nes yra kieti. Štai ir sužinojai, ko verta mokytis. Daugiau neturiu ko pridurti.
(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 61-62p.)
Visi žavisi plačia šypsena, Tačiau ji – visada dantyta. Tai jaunystė, kuri mokosi karybos. Senatvė gi šypsosi akimis, kurios visada spinduliuoja meilę ir slepia liežuvį.
Ismintis gera – lankstumas kartais padeda islaviruoti ir galbut ilgiau issilaikyti. Taciau lygiai taip pat pritariu ir Tomui, jog sypsena, galinti pakereti ir padeti gyvenime, privalo buti nepriekaistinga, o ta suvokiame kaip balta holivudine sypsena. Be dantu ne tik nepavyks nustebinti besisypsant, bet ir visas veidas sukrinta, praranda forma, atgraso, tad galbut be dantu isgyventi ir galima, taciau ar pilnavertiskai, labai abejoju