Pasakėčia apie asilą
Kartą asilas įkrito į šulinį. Pradėjo garsiai rėkti ir šauktis pagalbos. Atbėgo asilo šeimininkas ir susiėmęs už galvos ėmė dejuoti: „Kaip gi jį iš ten ištraukti?“
Ilgai svarstęs galiausiai taip nusprendė: „Mano asilas senas. Nebe daug jam ir liko. Šiaip ar taip juk vis tiek planavau pirkti jauną. Šulinys jau beveik išdžiuvęs.
Seniai ketinu jį užpilti ir iškasti kitą, geresnėje vietoje. Tai kodėl gi nepadarius viso to dabar, sykiu nesijaus ir pūvančio asilo dvoko…“
Pasikvietė žmogus į talką visus savo kaimynus. Čiupo visi draugiškai kastuvus ir ėmė užkasinėti žemėmis šulinį. Asilas iškart susivokė kas čia vyksta ir pradėjo baisingai žviegti, o paskui, visai netikėtai, užtilo. Po kelių žemės kastuvų šeimininką įveikė smalsumas ir jis nusprendė dirstelėti.
Atsivėręs vaizdas privertė jį didžiai suglumti. Kiekvieną ant nugaros kritusį gniužulą asiliukas purtė žemyn ir vėliau mindė kojomis. Gana greitai, visų bendram nustebimui, asiliukas pakilo viršun ir galiausiai tiesiog iššoko iš šulinio!
Gyvenime sutiksite daug įvairaus purvo, vis naujais ir naujais gniužulais. Kiekvieną kart, nusipurtykite žemes, kildami vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai išlipsite iš šulinio. Kiekviena iškilusi problema – tai akmuo galintis virsti laipteliu. Jei atkakliai ir kantriai tęsite – galite išlipti iš bet kokios, net ir pačios giliausios duobės.
dejavu?
tikrai taip
Tekstas atspausdintas du kartus…