Ilgai sėdėdami prie TV – kvailėjame?
Ką reiškia, kai žmogus ilgai sėdi prie televizoriaus? Ką tai byloja apie jo psichologinę būseną ir prie ko tai gali privesti? O galbūt televizija gali padėti pasijusti laimingesniems ir linksmesniems, „TV publika“ paklausė psichologo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus socialinių mokslų daktaro Albino Bagdono.
– Ar TV pagerina psichologinę būseną, padeda pasijausti laimingiems?
– Tiems, kas ieško kokios nors žinios ir kurie gauna naudingos informacijos, be abejonės, televizija pakelia nuotaiką, bet yra žmonių, kurie apskritai nusistatę prieš televiziją ir net neturi televizoriaus… Žmogus yra tokia būtybė, kuri mėgsta naujoves, informaciją, o būtent tą galima gauti iš televizijos, tačiau sunku pasakyti, ar tai gali padidinti arba sumažinti žmogaus laimingumą.
– Gal priklauso nuo to, ką ir kiek ilgai žmogus žiūri?
– Žinoma, priklauso nuo to, ar žiūri specialiai pasirinktą laidą, ar ne. Čia yra daugybė visokiausių veikiančių kintamųjų, todėl tiesmukai atsakyti negalima. Kiekvienu atveju reikėtų klausti žmogaus, kaip jis vertina savo būseną, kai televiziją žiūri ir kai jos nežiūri.
– Ką rodo faktas, jeigu žmogus sėdi ant sofos ir žiūri į ekraną nuo ryto iki vakaro?
– Prieraišumą. Žmogus žino, kad rūkymas yra kenksmingas, bet rūko. Sėdėjimas prie televizoriaus visą dieną nėra normalu. Nejudrumas veikia organizmą panašiai kaip chemikalai, rūkalai. Tik čia mechanizmas yra kitoks. Judėjimas yra labai reikalingas, nes jis skatina smegenų aktyvumą. Bet žiūrėdamas televizorių žmogus skatina smegenų veiklą kitaip, per sensoriką, klausą, regą. Žinoma, atsidavimas vienai kokiai nors siaurai veiklai nėra geras dalykas.
– Kaip naudojamas didelis informacijos kiekis paveikia mąstymą?
– Priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri. Jeigu žiūri atrenkamai, tai kas reikalinga, ta informacija išlieka, užsifiksuoja atmintyje. O jeigu žmogus žiūri neitin įsisąmonindamas informaciją, tai tos žinios išeina iš galvos. Besaikis informacijos kėlimas į smegenis interferuoja. Paskui tą informaciją sunku išgauti. Po kelių dienų žmogus neatsimins, kokį ten filmą žiūrėjo ir apie ką jis buvo.
– Televizija veikia kaip fonas?
– Taip, dažnai būna fonas. Ir radijas būna fonas kokioms nors veikloms. Bet yra įvairių žmonių. Yra žmonių, kuriems fonas pagelbsti, padeda susikaupti ties savo problemomis ir jų sprendimu, ir yra tokių, kuriems trukdo.
– Būna tokių žmonių, kuriuos liūdnos laidos pradžiugina, o linksmos – liūdina, nuo ko tai priklauso?
– Galime įsivaizduoti tokią situaciją, gal žmogui nelabai sekasi, o kai pamato, kad ir kitiems nesiseka, gal tada jam geriau būna? Jis pamato, kad ir kitiems blogai. Nors tai priklauso nuo to, kokios būklės žmogus yra. Bus tokių, kurie labai gailės, užjaus, bus empatiški. Tai priklauso nuo žmogaus empatiškumo arba gebėjimo užjausti, suprasti kitus žmones. Žmonių įvairovė neišmatuojama ir yra daug visokiausių šalutinių veiksnių, kurie veikia žiūrėjimą. Nemažai priklauso ir nuo to, kokia tai asmenybė, kokio amžiaus, ką veikia, kiek yra užimta, kokiomis veiklomis ir panašiai. Kartais televizorius žiūrimas tiesiog praleisti laiką, nes nėra kur prastumti tas valandas. Tada poveikis būna dar kitoks.
– Kaip tada leisti laiką, tarkime, pensininkams, kuriems gal ir nėra būtinybės kur nors eiti? Kaip įprasminti dieną?
– Blogai, sakot, kad jiems nereikia niekur eiti. Jie turi eiti, vaikščioti, judėti. Jeigu nori sėkmingos senatvės, be abejonės, negali užsiimti tik televizija. Gal darbingo amžiaus žmonės gali padaryti daugiau, bet ir pensinio amžiaus žmogus turi imtis aktyvių veiklų, kad judėtų jo raumenys, nes laiką leisti pasyviai nėra geriausia išeitis. Žinoma, kad gerai jaustumeisi senatvėje, turi būti sukaupęs rezervą iš ankstesnių amžiaus tarpsnių. Jaunystėje, brandos amžiuje, darbingo amžiaus metu žmogus turi sukaupti daug kognityvinių, pažintinių ir sveikatos resursų. Tada, be abejonės, senatvė prailgės, bet šito proceso senatvėje irgi nereikia užleisti.
– Reikia judėti ir viskuo domėtis?
– Reikia kaitalioti veiklas. Kuo geriau kaitaliojamos veiklos, tuo žmogaus gyvenimas įvairesnis ir tuo tam pačiam žmogui įdomiau gyventi. Vis tiek ateina laikas, kai žmogus nusivilia televizija. Man keista, kad galima tik žiūrėti televizorių ir nieko pačiam nebekurti. Juk gali užsiimti savo genealoginio medžio tyrinėjimu, anūkais ar atsiminimų rašymu. Yra daug veiklos formų…
Eglė JUOZĖNAITĖ, priedas „TV publika“ | Respublika.lt