Individuali savanorystė – draugystės dovana
5 (2)

Austin Kehmeier / Unsplash

Kaip šiandien padėti vaikui, patiriančiam skurdą? Kaip palydėti šiuolaikinį vaiką jo gyvenimo kelyje?..

Vilniaus arkivyskupijos Carito vaikų dienos centras kviečia tapti vaiko draugu ir dovanoti jam asmeninį dėmesį. Dienos centras jau 30 metų padeda vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose. Per ilgą savo gyvavimo laiką „Vilties angelas“ atrado ir išgrynino veikiančius pagalbos metodus. Bėgant metams dienos centro darbuotojai ir savanoriai nesiliauja ieškoti naujų kelių į kiekvieno vaiko širdį.

Viena iš labiausiai pasiteisinusių praktikų – individuali savanorystė, kurios metu savanoris puoselėja draugystę su konkrečiu vaiku, kiekvieną savaitę skirdamas jam keletą valandų kokybiško laiko. Savanoris įsipareigoja ilgam ir bent metams tampa saugia konstanta vaiko gyvenime.

Pokalbyje apie individualios savanorystės su vaikais iššūkius ir apdovanojimus dalyvauja „Vilties Angelo“ savanoris Oskaras, socialinė darbuotoja Justyna Sivinskė ir buvusi dienos centro psichologė Aneta Bojarovič. Visi sutaria, kad dabartinė vaikų karta kitokia, tačiau jiems vis dar reikia pačių svarbiausių dalykų – saugumo ir asmeninio dėmesio.

Dėmesingo suaugusio žmogaus pavyzdys – didelė dovana

„Vilties angelo“ darbuotojai vaikams vadovus skiria rūpestingai, atsižvelgdami tiek į vaiko, tiek į savanorio asmenines savybes ir pomėgius. Savanoriai patys su vaikais sutaria, ką nori veikti kartu, kokia veikla arčiausiai širdies. Vieni važinėja paspirtukais, kiti – veria karoliukus, arba šoka. Pasak socialinės darbuotojos Justynos, savanorystėje yra labai daug laisvės, nes šie vaikai gyja tiesiog per buvimą kartu.

Socialinė darbuotoja Justyna Sivinskė

Oskaras (19m.) individualios savanorystės programoje dalyvavo net trejus metus. Vaikinas labai džiaugiasi savo mažuoju draugu Dovydu (10m.): „Labai geros širdies vaikas ir labai lengvo būdo.“ Kartu jie laiką leisdavo aktyviai, važinėdami dviračiu, žaisdami futbolą. Draugystėje savanoris mato labai daug vertės: „Vyresnį draugą visada smagu turėt. Būdavo, Dovydas manęs kažko paklausia, aš jam patariu. Smagu, kai vyresnis žmogus tavim domisi. Tokie dalykai ir yra svarbiausi – tiesiog turėti žmogų, kuriam tu rūpi.“

Oskaras (19m.), savanoris.

Socialinė darbuotoja Justyna pastebi, kad individualiai bendraujant visi vaikai labai pozityvūs. „Asmeninis dėmesys labai augina, jo visi nori. Dažniausiai vaikai būna iš daugiavaikės šeimos, iš tėvų gauna mažiau dėmesio, meilės, šilumos. O čia trys valandos – ir tik tavo. Turėti savo žmogų, ir dar visiems metams, vaikams yra didelė dovana.“ Pasak Justynos, dienos centrą lankantiems vaikams savanoriai dažnai tampa tinkamu suaugusio žmogaus pavyzdžiu: „Namuose būna ir tokių šeimos narių, kurie geria, smurtauja, ar nėra labai rūpestingi. Kai vaikai ateina čia, jie mato atsakingą suaugusį žmogų, kuris klauso ir išklauso, mato jų poreikius ir juos girdi. Vaikams tai yra dėmesingo suaugusio žmogaus pavyzdys.“

Dabartinė karta – kitokia?

Justyna „Vilties angele“ dirba jau 10 metų ir pastebi laikmečio pokyčius: „Dabar vaikai visai kitokie, iš kitokių šeimų. Net skurdas kitoks… Kai atėjau dirbti, tikrai buvo vaikų, kuriems net pieštukai, kanceliarinės priemonės, rūbai, buvo neįperkami, kurie ateidavo vien dėl to, kad čia buvo šilto maisto. Dabar nei šilto maisto, nei rūbų taip nereikia – bet labai reikia santykio. Skurdas yra pasikeitęs: jeigu anksčiau buvo daiktų trūkumas, tai dabar – santykio, meilės, draugystės…“ Pasak Justynos, dabartinis gyvenimo tempas greitesnis, tėvai dažnai daug dirba, jiems trūksta tėvystės įgūdžių ir vaikai tarsi lieka už borto.

Kad šiuolaikiniai vaikai kitokie, pastebi net devyniolikmetis Oskaras: „Kai aš pats buvau vaikas, žiūrėdavau į vyresnį kaip į visišką autoritetą. O dabar 12-13 m. vaikų gali mane drąsiai pasiųsti, aš jiems esu niekas.“ Tačiau už šiurkštaus fasado vaikinas įžvelgia pažeidžiamumą: „Dabar vaikai jaučiasi labai valdingi, bet tuo pačiu yra labai minkšti… Jei tau kažką negražaus pasakys, o tu jiems atgal atsakysi, jie iš karto palūžta – jų stiprumas netikras.“

Vaikų, lankančių dienos centrą, santykis su autoritetais – itin sudėtingas. „Šie vaikai nepasitiki suaugusiais žmonėm.“ – pasakoja Justyna. „Tai dažniausiai ateina iš šeimų: tėvų gyvenimo būdas ir auklėjimo metodai nesuteikia vaikui saugumo. Tuomet pasitikėti suaugusiu būna pavojinga: o gal nuskriaus?“ Pasak socialinės pedagogės, ir pradėjus bendrauti individualiai vaikai nepasitiki, bijo, kad savanoriai juos paliks. Įsijungia natūralus gynybos mechanizmas ir jie užsideda kaukę „man viskas gerai.“ Todėl kuriant santykį su vaiku savanoriui itin svarbu būti kantriam: „Vaikai tikrinasi: ar vadovas tikrai ateis, ar tikrai visą laiką bus mandagus, ar tikrai ant jo neužrėks. Tik per stabilų buvimą savanoriai gali užsiauginti autoritetą. Kaip ir suaugusiems, vaikams reikia saugumo ir stabilumo – kuo jie labiau pažįsta savanorį, tuo jiems ramiau.“

Psichologė Aneta Bojarovič

Ilgus metus vaikų dienos centre dirbusi psichologė Aneta pritaria, kad šiuolaikinių vaikų autoritetą nusipelnyti sunkiau: „Dabartiniai vaikai santykyje su suaugusiais yra labiau linkę reikšti savo nuomonę, diskutuoti, ieškoti argumentų. Šie vaikai kelia kitokius reikalavimus autoritetams, jiems neužtenka to, jog tai yra suaugęs, vyresnis žmogus. Šių laikų suaugusieji turi nusipelnyti vaiko autoritetą.“ Tačiau psichologė pabrėžia: „Nepaisant to, šių vaikų pagrindiniai poreikiai išlieka tokie patys – jiems reikia saugumo, meilės, priėmimo, priklausymo.“

Susidūrimas su vaikų asmeninėmis istorijomis

Žmonės, ateinantys savanoriauti į „Vilties angelą“ – dažnai brandžios asmenybės, sukūrę šeimas, praėję daug mokymų, savanoriavę kitose organizacijose. Ne vienas iš jų patys ateina iš sudėtingų gyvenimo situacijų, pavyzdžiui, iš globos namų, ir nori padėti kitiems vaikams. Justyna čia įžvelgia abipusį santykio stebuklą: „Santykis gydo, ir jeigu žmogus ieško santykio, dažniausiai nori ir savo kažkokią žaizdą užsilaižyti. Arba jau turi panašios patirties, ir žino, kaip padėti kitam.“

Tačiau ši savanorystė turi savo iššūkių, todėl „Vilties angele“ ypač daug dėmesio skiriama savanorių palydėjimui, mokymams, refleksijoms, sudėtingų situacijų aptarimui. Kartais savanoriui per sunku susidurti su vaikų istorijomis, ypač kai jos primena jų pačių skaudžias patirtis. Būna atvejų, kai savanorystę geriau nutraukti. Justyna tvirtai įsitikinusi: „Savanorystė neturėtų būti žalojanti. Ji turėtų būti auginanti abu žmones.“

Psichologė Aneta atkreipia dėmesį, kad individualioje savanorystėje itin svarbu savanorio sąmoningumas ir atvirumas sau. Ji dalijasi, kaip reikėtų pasiruošti savanorystei: ​​„Prieš einant savanoriauti prasminga klausti savęs – kas esu, koks esu? Kodėl einu savanoriauti su vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose? Kokia buvo mano vaikystė?“

Psichologės teigimu, vaikų kalba ir elgesys – tinkamas arba netinkamas, – atspindi vaikų asmenines istorijas. Tai gali sukelti įvairių jausmų, siekio gelbėti, padėti, užjausti, o gal išeiti. „Savanoriui labai svarbu turėti savo ribas ir jas brėžti, gebėti tas istorijas priimti, tačiau neišsinešti į savo kasdienybę kaip naštos.“ Aneta primena, kad dalinantis su kitais, reikia nepamiršti rūpinimosi ir savimi – tokiu atveju savanoris išties bus pasiruošęs savanorystei.

Santykis gydo

Draugystė su socialiai pažeidžiamu vaiku nebūtinai lengva, tačiau atnešanti dovanų. Tarp jų – ir galimybė kitaip pamatyti savo paties tėvus. Oskaras dalijasi: „Jaučiu, kad tapau labiau empatiškas ir savo šeimai. Pradėjau labiau vertint ką turiu, nes pamačiau, kaip gali būti. Mes visi norim pakritikuoti savo tėtį, mamą – „kodėl aš neturiu naujų batų, nors mano batams tik metai?“ – bet tie vaikai gauna batus tokius, kokius gauna, ir jie labai džiaugiasi tuo. Čia mokiausi paprastumo, įžvelgti džiaugsmą mažuose dalykuose.“

Šios draugystės ilgai nepamiršta nei vaikai, nei jų vadovai. „Daugeliui savanorių didžiausias džiaugsmas yra šypsena, ir blizgančios akys, ir apkabinimai. Jie išsineša gerą jausmą: kažkam padėjau, kažką pamokiau, kažkas atsimins po n metų, kad turėjo savo vadovą,“ – šypsosi socialinė darbuotoja Justyna. – „Ir iš tikrųjų prisimena. Vienas vaikinukas, kuriam jau 28 m., jau pats sukūręs šeimą, atėjęs į dienos centrą sakė: „Aš Robertą labai gerai prisimenu! Ir savo vaikui papasakoju, kad buvo toks Robertas, mano vadovas Robertas.“ Justynai tai gražiausias įrodymas, kad individuali savanorystė tikrai padeda vaikams jų gyvenimo kelyje: „Užaugus prisiminti savo vadovą – reiškia žymė yra ryškiai palikta gyvenime. Savanoriai irgi prisimena, sutikus gatvėj klausia, kaip gyvena vaikai… Net ir po ilgo laiko nešiojasi širdyse.“

Pasiryžus individualiai savanorystei, tos 2 valandos per savaitę vaikui gali suteikti reikalingo palaikymo, o savanoriui – prasmės ir šiltų akimirkų. „Dėl savanorystės savaitė labai gražiai įsiprasmina,“ – dalinasi Oskaras. – „O kiek laiko mes prie telefono prasėdim – būna, keturias valandas per dieną – kiek laiko praleidžiam tiesiog gulėdami lovoj, žiūrėdami televizorių… Mes kiekvienas turbūt atrastumėm dvi valandas savo gyvenime.“

Vilniaus arkivyskupijos Carito dienos centras „Vilties angelas“ kviečia prisijungti naujus savanorius ir padovanoti asmeninio dėmesio vaikams, kuriems jo reikia labiausiai. Savanorių anketą rasite čia.

Straipsnį parengė Vita Matulytė.

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.