Įskilęs ąsotis
5 (3)

Senutė turėjo du didelius ąsočius. Kiekvienas jų kabojo ant lazdos, kurią ji nešė ant pečių. Vienas ąsotis buvo kiek įskilęs, o kitas sveikas ir juo ji visada parnešdavo kiek daugiau.

Per ilgą kelionę nuo upelio iki namų įskilusiu ąsočiu ji parnešdavo tik pusę kiekio vandens. Du metus ji taip vaikščiojo kasdien, parnešdama tik pusantro ąsočio vandens.

Sveikas ąsotis didžiavosi savo pasiekimais, o įskilęs gėdijosi savo netobulumo ir jautėsi nelaimingas, kad gali padaryti tik pusę darbo. Dėl kurio buvo nužiestas.

Po dviejų metų karčių nesėkmių, kaip jis pats suvokė, vieną dieną prie upelio jis tarė moteriškei:

– Man gėda dėl savęs, nes tas įskilimas mano šone praleidžia vandenį visą kelią iki tavo namų.

Senutė nusišypsojo.

– Ar pastebėjai, kad tavojoje pusėje žydi gėlės, bet jų nėra kito ąsočio pusėje? Taip yra todėl, kad aš visad žinojau apie tavo ydą, taigi pasėjau gėlių tavo tako pusėje, ir kiekvieną dieną mums einant atgal tu jas laistai. Dvejus metus galiu pasiskinti šių nuostabių gėlių stalui papuošti. Jei nebūtum toks, koks esi, nebūtų šio grožio, suteikiančio jaukumo mano namams.

Kiekvienas žmogus turi savų įskilimų ir ydų, būtent tai ir daro mus unikaliais, o mūsų gyvenimus įdomiais ir vertingais.

Pagal: John Mason (2020) „Niekada nepasiduok“, Luceo.

Įvertinkite!
[Balsavo: 3 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.