Įtartinai pamirštame alkoholio poveikį psichikai
Kalbėdami apie maistą ar sportą specialistai pabrėžia, kad visokie kraštutinumai nėra gerai. Apie alkoholį dažnai sakoma: „Su saiku – nieko tokio.“ O kas tie „saikingai ir atsakingai“, kurie dažniausiai virsta „nesaikingai ir neatsakingai“?
Vargu, ar alkoholis lygintinas su maistu. Nesvarbu, kad galima įsigyti maisto prekių parduotuvėse: alkoholis nėra maistas. Todėl jo vartojimas su saiku ar be saiko jau kelia abejonių. Kam to reikia? Manau, kad visuomenei sąmoningėjant vartoti alkoholį viešose vietose bus taip pat nekultūringa, kaip ir rūkyti. Ir to aš nevadinčiau sveiko gyvenimo kultu ar mada – tiesiog aukštesne kultūra. Kad ir ką teigtų saikingo vartojimo ar kultūringo gėrimo šalininkai, alkoholis visgi yra priemonė pakeisti savo būseną iš sąmoningos į ne tokią sąmoningą. Nuolatinis polinkis patirti žemesnio sąmoningumo būseną neišvengiamai veda į asmenybės degradaciją. Nepastebimai kinta vertybės, siaurėja pasaulėžiūra, keičiasi santykiai, nes mažėja atjautos, skursta jausmai.
Beje, samprotaujant apie tai, kad alkoholio vartojimas „su saiku“ gali būti naudingas kraujagyslėms, širdžiai ar pan., įtartinai pamirštamas alkoholio poveikis psichikai. Psichologai jau ima kalbėti, kad didesnė problema – ne ūminės savižudybės, o lėtinės, nes polinkis vartoti psichinei sveikatai žalingas medžiagas gali būti prilyginamas suicidiniam elgesiui. Populiari iliuzija, kad alkoholis padeda atsipalaiduoti ar nusiraminti, gyvuoja tik apsvaigus. Išsiblaivius taip nebeatrodo. Tad vėl ir vėl tenka „ramintis“, kol peržengiamas priklausomybės slenkstis, už kurio net ir apsvaigus nebeįmanoma atsipalaiduoti. Taip „su saiku“ virsta „be saiko“.
Ar apskritai žmogus pajėgus kontroliuoti maisto ir alkoholinių gėrimų vartojimą, ar tai valios klausimas? Dažniausiai kiekvienas mano, kad jis tai jau tikrai gali…
Nelyginčiau persivalgymo su priklausomybe nuo alkoholio, nes tai visiškai skirtingi dalykai. Perteklinis maisto vartojimas nekelia asmenybei degradacijos rizikos, nebent kai pasiekiama valgymo sutrikimų stadija. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju valios negana. Įsivaizdavimo, kad užtenka būti valingam ir aš galiu nebegerti arba galiu mažiau valgyti, laikas labai ribotas. Taip, žmogus gali suimti save į rankas ir nustoti vartoti alkoholį dėl to, kad jis taip nusprendė. Tačiau valingus, išskirtinai saviugda pagrįstus sprendimus mūsų psichika suvokia kaip prievartą ir reaguoja į tai susierzinimu, pykčiu ar depresyviomis nuotaikomis.
Tam, kad alkoholio ar perteklinio maisto vartojimo atsisakymas netaptų tik prievarta prieš save, geriau pradėti nuo gyvenimo būdo keitimo. Tiesiog nebegerti vakarais taurės vyno ar poros butelių alaus – ne sprendimas. Tai prievarta. Sprendimas – susirasti kitų būdų atsipalaiduoti. Gal pasiieškoti kito darbo, gal užsiimti sporto ar meno veikla, gal pasimokyti ko nors naujo, gal padirbėti dėl geresnių santykių šeimoje, o gal susirasti naujų draugų, kurie sugeba atsipalaiduoti nežalodami savęs. Tik taip polinkis svaigintis alkoholiu taps savaime nebereikalingas ir nereikės valios pastangų norint gyventi blaiviai.
Manyčiau, kad eilinis žmogus nepajėgus kontroliuoti savo fiziologijos, bet pajėgus didinti sąmoningumą. Švarėjanti, skaidrėjanti sąmonė normalizuoja ir fiziologinius poreikius. Valinga kova su neadekvačiais kūno poreikiais – tai kaip kova su vėjo malūnais.
Visuomenėje vis dar vyrauja nuostatos, kad jei negeri, esi nesveikas, savotiškas arba užsikodavęs. Ar daug pažįstate žmonių, kurie atsisako alkoholio ir nesijaučia nuskriausti? (Nes pažįstu atsisakiusių – piktų, besikankinančių, pavydinčių vartojantiems.)
Taip, pažįstu žmonių, kurie nesijaučia nuskriausti nevartodami alkoholio. Pati esu viena iš jų. Kaip jau minėjau, yra du alkoholio atsisakymo būdai: valingo sprendimo ir poreikio išnykimo. Pirmasis tikrai veda prie kančios ir pykčio. Aš taip pat sutinku tokių žmonių. Nors gal tiksliau būtų sakyti, kad tai kelias per kančią ir pyktį, esant didelei atkritimo rizikai. Antrasis būdas: pažinus save ir perkainojus vertybes, poreikis vartoti alkoholį ar kitaip svaigintis tiesiog atkrinta.
Visuomenėje vyraujančios nuostatos, kaip teko pastebėti, turi fenomenalią savybę. Kai žmogus ramiai eina pasirinktu keliu, jo „visuomenė“ transformuojasi į jį palaikančią ir suprantančią. Kol žmogus abejoja, ar teisingai pasirinko, kol jam svarbu elgtis „kaip visi“, tol jis susiduria su pašaipomis, smerkimu ir atstūmimu. Taip sudaromos sąlygos pasitikrinti, kuo jis iš tiesų tiki ir ko jam iš tiesų reikia. Kai tik pačiam pasidaro ramu ir aišku, „visuomenė“ irgi pakeičia nuomonę.
Dovilė Štuikienė | žurnalas „LAIMA” 2015’LAPKRITIS
Psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt