Mintys apie laiką

Kiekvienas iš mūsų, ar būtume garsus filosofas ar paprastas žmogelis, kartais  susimąstome apie savo gyvenimo laiką. Tuomet sakome „ laikas prabėgo, laikas brangus, iššvaisčiau savo laiką, neturiu laiko, laikas sustojo ir t.t. Priklausomai nuo asmeninės patirties ir išgyvenamos situacijos, visi mes laiką suvokiame savaip, tačiau kiekvienas anksčiau ar vėliau pajaučiame jo vertę, trapumą ir laikinumą. Iš tiesų, paradoksalu, bet laikas tuo pačiu metu yra ir laikinas ir amžinas, mirštantis ir kartu atsinaujinantis su kiekviena minute, diena, šimtmečiu.

Kodėl svarbu įprasminti?

Mąstydama apie savo gyvenimo laiką dažnai įsivaizduoju jį kaip žėrintį vėrinį, kuriame kiekvienus mano nugyventus metus atstoja vis kitoks brangakmenis… Metai iš metų vis pasimatuoju šį vėrinį, jaučiu kaip jis ilgėja, įgydamas vis didesnį svorį. Metai baigiasi, tuoj užversiu dar vieną, vėl kitokį, gražų, brangų, nes labai stengiausi savo laiką išnaudoti prasmingai…

Kodėl taip svarbu įprasminti savo laiką? Garsus egzistencinės psichologijos atstovas V. Frankl man greičiausiai atsakytų- ‚“tu jauti atsakomybę, nes atsakomybė padeda įprasminti, pagrįsti mūsų žmogišką egzistenciją“  Nekreipdama dėmesio į mus skiriantį laiką, norėčiau jam atsakyti: „atsakomybę jaučiu kai suvokiu, kad tik žinojimas, jog mano laikas buvo praleistas prasmingai man padės ištverti mano mirties virsmą“ Mąstau apie  tai klausydamasi seno, mirštančio žmogaus išgyvenimų, kuriam visa kas liko-nugyvento laiko peržvalga ir įvertinimas atrandant prasmę arba beprasmiškumą. Tikiu, kiekvienas tai nujaučiame, tik ne kiekvienas gebame taip pasipriešinti beprasmiam laiko švaistymui, kaip tai darė Napoleonas I „Aš galiu pralaimėti mūšį, bet negaliu tuščiai praleisti nei minutės“

Kur ta prasmė?

Negaišiu daug laiko įrodinėdama, kad laiką svarbu branginti, nes jaučiu, kad čia sunku ką naujo pasakyti. Pagalvojus, o kaipgi tai padaryti, jau jaučiu didesnį iššūkį bei nuomonių įvairovę. Kažkam prasminga yra prašyti išmaldos, kažkam valandomis sėdėti facebooke, kažkam melstis ar dirbti be atokvėpio. Čia jau kiekvienas turime savo argumentų ir savo prasmių.  Atrodo prasmės ieškojimas yra dar sudėtingesnis dalykas nei pats laikas. Man čia padeda tokia gudrybė. Nujausdama, kad kai kurie dalykai kuriuos šiandien taip vertinu, darbai, kuriuos susirūpinusiu ir rimtu veidu šiandien atlieku vėliau gali pasirodyti nei tokie svarbūs nei labai reikalingi, kartais savęs paklausiu „ jei žvelgčiau senio, mirštančio ligonio akimis, kaip tuomet atrodytų mano atliekamas darbas, ar šiandieninė jo prasmė išliktų?“ Jei užčiuopiu kokią nors išliekamą vertę, tuomet žinau, kad pasirinkau teisingai. Susidūrus su sunkumais, mėgstu guostis sakydama  „viskas praeina“. Dar galėčiau sakyti „viskas praeina, bet lieka prasmė“ Prasmė gali atsispindėti materijoje, kaip sukurtas meno kūrinys, pastatyta šventykla, užaugintas vaikas, parašyta knyga, pasodintas sodas… Ji gali atsispindėti sieloje kaip mylėtas, paguostas, sustiptintas žmogus, ar tapti mūsų protinių pastangų vaisiumi kaip atrastas visatos dėsnis,  idėja…Iš tiesų ne taip jau svarbu ar tobulėsime dvasiškai ar kursime kažką materijoje, svarbiausia – pats judėjimas, kurio rezultatas yra išmokimas, sielos transformacija, keičiantis mane ir pasaulį didesnės harmonijos, vientisumo, naujų galimybių link. Kurti save ir pasaulį aplink save, išties skamba dieviškai ir prasmingai.

Bandymai užmušti laiką

Taip jau yra, gyvename iš dviprasmybių, poliariškumų nuaustame laike, todėl kurį laiką pabuvę dieviški, kažkodėl labai panūstame tapti velniški. Kitaip sakant, nuolat norisi patirti priešingybę. Kuo daugiau esame susitapatinę su vienu poliumi, tuo labiau pradeda traukti priešingas. Ar pastebėjote, kad prasmingą laiko praleidimą, kuomet rodos išnaudojome kiekvieną minutę, seka poreikis padykinėti, nieko nesinori, kad ir koks brangus tas laikas visumoje atrodo. Yra toks žiauriai skambantis, žinomas posakis „ užmušinėju laiką“ kas reiškia „ nieko neveikiu arba darau visokius niekus“ –krapštau nosį, skaičiuoju varnas, spoksau į ekraną… Man toks posakis ir už jo slypintis požiūris atrodo nepriimtinas. Žinoma, nieko neveikti po intensyvių darbų yra puiku. Tuomet tikslas yra poilsis ir pasiruošimas naujiems darbams.  Gamta tam irgi  pritaria. Štai medžiai rudenį numetę lapus, ruošiasi naujam poilsio ir atgimimo ciklui. Tačiau nieko neveikti tam kad užmušti laiką, paverčiant tai tikslu ir nuolatine savo būsena yra kuo tikriausias gyvenimo neigimas. Žinoma, ir iš tokios situacijos galima išmokti vertingų dalykų, tik jei spėsime. Juk kaip Biblijoje sakoma, nežinai nei dienos nei valandos, kada tavo laikas baigsis, o tikėjimas, kad dar negreitai-tik dar viena iliuzija, pateisinanti mūsų tinginystę.

Mažiau išorėje, daugiau viduje

Dar vienas mūsų poliariškos realybės dėsnis: kuo daugiau dėmesio ir veiklos išoriniame pasaulyje, tuo mažiau laiko lieka vidiniam darbui, susivokimui, augimui. Neveltui dvasiniai mokytojai mums siūlo medituoti ar patys užsidaro nuo pasaulio taip siekdami dvasiškai tobulėti. Užsidaryti visiems  nesiūlau, bet  kartais naudinga tylomis pasitikrinti „kiek laiko skiriu kurti savo vidinei, palyginus su išorine, realybei?“ Tikiu, kad tie kurie vis dar galvoja, jog vidus nesvarbu, nes nesimato, šio straipsnio neskaito. Svarbu yra ir vidus ir išorė, tarp kurių turėtų vykti nuolatinis judėjimas, apykaita. Pajautus save susitapatinant išskirtinai su vienu iš šių poliariškumų, sveikas pasirinkimas būtų pradėti judėti link kito. Tačiau pasirinkimą apsunkina pernelyg didelė, kartais netgi primygtina išorinio pasaulio įdomybių pasiūla ir dažnas ignoravimas, nesupratimas vidinių permainų būtinybės. Iš tiesų, mūsų viduje slypi ne ką mažesnės galimybės bei kvapą gniaužiantys iššūkiai. Materijos dėsnių nesaistoma vaizduotė gali mums padėti pramogauti, pailsėti, gydyti savo sielą ir kūną bei sukurti neįtikėtinus meno šedevrus. Tai vaizdžiai iliustruoja ….filmas „Skafandras ir drugelis“, kurio herojus, patyręs insultą ir viso kūno paralyžių, išmoksta pasitelkti vaizduotę ir jos pagalba gyventi turtingą vidinį gyvenimą. Būtent mūsų vidiniame pasaulyje slypi visos galimybės, leidžiančios valdyti savo laiką.

Kas sustabdo laiką

Šiandien beveik visi neturi laiko, skuba, lekia, nespėja, prisiima šimtus įsipareigojimų, nori visur sudalyvauti. Turėti laiko, netgi šiek tiek nebenormalu. Pastebėjau kaip ir aš užsikrėčiau „laikoneturėjimu“. Vos tik stabteliu tarp darbų minutėlei, jau jaučiu vidinį nerimą, o galvoje sukasi tas nelemtas klausimas „ką aš dar turiu padaryti?“  Laimei, ši liga yra išgydoma. Galiu išvardintis keletą skanių ir nelabai skanių, bet suveikiančių vaistų. Tikiu, jūs žinote jų dar daugiau. Vienas iš karčiųjų receptų yra sunki liga, netikėta trauma. Padeda beveik akimirksniu ir tavo laikas sustoja, visi svarbūs reikalai pasidaro nesvarbūs ir staiga atsiranda laiko pabūti su savimi. Nuo to pabuvimo norisi visaip išsisukinėti, nusimuilinti, nes jame kyla visokie nepatogūs klausimai „ ar iki šiol savo laiką leidai atsakingai, prasmingai? Gal jau liko nedaug, per mažai? O kas būtų jei mano gyvenimo laikas dabar ir baigtųsi? Kokie dalykai pasidarytų svarbūs tokioje perspektyvoje? Laimei yra ir malonesnių būdų pasveikti nuo „laikoneturėjimo“.  Ar pastebėjote, o gal prisimenate kaip elgiamasi įsimylėjus? Rodos visas pasaulio laikas priklauso tik tau ir tavo mylimąjam. Žinoma, įsimylėjimas kaip ir kokia liga nuo mūsų valios mažai tepriklauso, tačiau laimei yra ir valdomų dalykų. Užsimanius pasigalynėti su laiku galima leistis į kelionę, geriau ilgą nei trumpą. Grįžus po poros savaičių atrodo jog keliauta mažiausiai mėnesį. Kasdieninės rutinos nebuvimas ir įspūdžių gausa tarsi praplečia mūsų laiko ribas. Galima keliauti ne tik išorėje, bet ir viduje. Tokios vidinės kelionės dar vadinamos meditacijomis arba vaizduotės kelionėmis. Pabaigai pasilikau man itin mielą būdą, leidžiantį visiškai sustabdyti vidinį laiko tėkmės suvokimą, tai kūryba. Jei tik turite galimybę kartais pasinerti į kūrybos procesą, nesvarbu koks jis būtų-piešimas ar muzikavimas, rašymas ar poezija, mezgimas ar modeliukų klijavimas, jūs galite pasimėgauti buvimu belaikėje realybėje ir taip pailsėti. Na, o jeigu kūrybai ar kitiems maloniems laiko kontroliavimo būdams neturite laiko, labai tikėtina, kad ilgainiui susirgsite, kūnas pareikalaus savo užtarnauto poilsio. Peršasi išvada- su laiku geriau bendradarbiauti, kad turėtume jo nei per daug nei per mažai ir atsakingai, prasmingai jį sugebėtume išleisti.

Straipsnį pabaigti norisi palinkėjimu“tegul mano praleistas laikas jį rašant, o jūsų skaitant“ pasitarnaus didesniam mūsų laiko įprasminimui“

Aušra Šūmakarienė | kurybosterapija.lt
Foto: Cristina Gonzalez/flickr.com