Jaučiu sąžinės graužatį, kad būdama su juo nuolat galvoju apie kitą

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,man 23 metai. Lygiai prieš 10 metų susipažinau su vaikinu – tai buvo mano pirmasis. Pradraugavome porą metų ir išsiskyrėme. Nebendravome gal metus tačiau taip atsitiko, kad vėl ėmėme bendrauti, retai bet susitikdavome, o susitikimai buvo tokie lyg niekada išsiskyrę ir nebūtume. Dėjau visas pastangas būti kartu bet nieko neišėjo: Jis nenori. Keli metai mėginau, bet Jis sakosi,kad iš mūsų pora neišeitu, neįsivaizduoja mūsų kartu ir pan. Nutraukiau bendravimą, gal apie metus vėl nebendravome, bet iš galvos Jis man neišėjo. Neištvėriau parašiau. Vėl susitikome, Jis mane bučiuoja, sako, kad esu Jam
ypatingas žmogus, bet su manim niekada kartu nebus. Dabar turiu kitą draugą, jis labai geras žmogus, be galo manimi rūpinasi. Nepaisant to, aš iš galvos negaliu išmesti savo pirmojo, nebendrauju, visaip mėginu pamiršti, įvairinu gyvenimą su savo naujuoju, tačiau niekas nepadeda. Mane pačią ši situacija smaugia, aš noriu Jį pamiršti, jaučiu sąžinės graužatį prieš draugą, kad būdama su juo nuolat galvoju apie kitą. Kaip man tai padaryti? Kaip neišprotėti nuo kasdien mane persekiojančio prisiminimo apie Jį? Būsiu labai dėkinga už Jūsų atsakymą.

Atsakymas:

Sveika, Aušra.
Džiaugiuosi, kada parašei, ieškodama išeities iš situacijos, ir nusiraminimo. Iš laiško supratau, kad su pirmuoju draugu pradėjai draugauti dar būdama labai jauna. Vėliau santykiai priminė potvynius ir atoslūgius: tai esate drauge, tai išsiskiriate, tai vėl esate drauge.

Atrodo, kad su šiuo žmogumi turi atskirą istoriją, kupiną išgyvenimų, prisiminimų. Laiške klausi, kaip pamiršti pirmąjį draugą. Noriu pasiteirauti, kaip manai, ar įmanoma visiškai išbraukti prisiminimus, jausmus ir žmogų, kurį pažįsti, iš savo gyvenimo?

Juk mes niekada, iš tikrųjų, nepamirštame tų, kuriuos kažkada sutikome ir pamilome, tų, su kuriais turėjome bendrus išgyvenimus. Tai ne žmogaus galiose. Bet yra kai kas ką tu gali padaryti. Paradoksalu, tačiau kuo labiau stengiamės apie kažką negalvoti, tuo stipriau tos mintys įsišaknija į mus ir į mūsų kasdienybę. Taigi, siekdama pamiršti savo pirmąjį draugą, sutelki visas savo jėgas ir energiją į tai, ką nori pamiršti, būtent į savo draugą, ir taip tik dar stipriau apie jį galvoji. Paradoksalu, ar gi ne.

Tad ką daryti, kad viskas imtų keistis. Vėlgi noriu pasiteirauti: Kaip manai, kas nutiktų, jeigu imtum ir leistum sau galvoti apie buvusį draugą, imtum ir susitaikytum su tuo, kad jis tavo mintyse, kad jis vis dar įtakoja tavo gyvenimą? Tiesiog be sąžinės graužaties, bet su dėkingumu už tai, kad turėjai galimybę jį sutikti savo gyvenime, su pagarba už tai, koks jis yra. Kas nutiktų, jei mintyse jam padėkotum? Padėkotum už prisiminimus ir malonias akimirkas, padėkotum ir pabandytum su juo atsisveikinti, jį paleisti?

Kai nebesipriešiname savo mintims, kai priimame jas tokias, kokios jos yra, palaipsniui jos ima blėsti, ir mes tampame laisvesni. Mintys ir prisiminimai neišnyks be pėdsakų, bet mokydamasi būti dėkinga už patirtį, priimdama faktą, kad tas žmogus visuomet bus tavo gyvenime, kaip prisiminimas, tu tarsi nukenksmini tą įsisiautėjusį, nevaldomą minčių tornadą apie jį. Leisk vėjui šėlti ir išsišėlęs jis nurims. Leisk savo mintims būti ir po truputį jos pačios ims trauktis. Būk drąsi, ir nesmerk savęs už tai.

Aušra, noriu palinkėti tau kantrybės ir stiprybės mokantis priimti ir susitaikyti su tuo, ką taip stipriai trokšti pamiršti.

Psichologė Ieva Nedzveckaitė