Jaučiuosi labai keistai: erzina maži vaikai, nebeskaitau, jaučiuosi pavargusi
Klausimas:
Sveiki, man yra 16 metų. Prieš daugiau nei 3 metus mano šeima sužinojo, kad tėtis serga vėžiu. Jau pusantrų metų, kai jo nebėra mūsų tarpe. Iš pradžių lyg ir susitaikiau. Sau sakiau, kad nieko nebepakeisiu ir turiu jį paleisti. Tačiau jaučiuosi labai keistai. Mane erzina maži vaikai (visą vasarą su manimi ir mama gyveno brolis su šeima, jo dukrai dar tik 2 m.) jaučiausi pavargusi, nebeužsiiminėju rankdarbiais, nebeskaitau knygų, niekas neįdomu. Aš mokinuosi 10 klasėje, esu pavyzdinga mokinė, visada noriai mokiausi, eidavau į mokyklą, tačiau šiemet viskas atvirkščiai. Būnant mokykloje tai norisi verkti, tai juoktis. Esu iš didelės šeimos, turiu 3 brolius ir 2 seseris. Penktoje klasėje patyriau patyčias mokykloje, „geriausios” draugės išdavystę. Nesu nei populiari, nei stilinga. Draugių beveik neturiu. Nesu atvira ir nemėgstu išsikalbėti arba tiesiog nemoku. Nežinau, ką daryti. Prašau padėti!
Atsakymas:
Sveika. Perskaičiau Tavo laišką. Rašai, kad Tavo tėtis sirgo vėžiu, jis mirė prieš daugiau nei 1,5 metų. Iš pradžių, jauteisi ramesnė, tačiau dabar jautiesi keistai, tave apėmė apatija (nebeįdomios knygos, rankdarbiai, mokslai). Rašai, kiek daug Tau teko išgyventi – ir patyčias, ir draugės išdavystę. Iš Tavo laiško lieka neaišku, kokios tiksliai pagalbos Tau reikia, tačiau supratau, kad labiausiai nerimauji dėl savo prastos nuotaikos ir apatijos.
Artimo žmogaus netektis supurtė Tavo pasaulį, atnešė skausmo ir pakeitė tavo kasdienybę. Tėvai yra vieni iš brangiausių ir artimiausių žmonių, todėl sunku priimti ir išgyventi jų netektį. Tavo reakcija į tėčio netektį yra normali, sielvartas, kurį išgyveni praeis ir sugrįši į normalų gyvenimą. Svarbu duoti sau laiko „išliūdėti”, „Iškentėti”, išreikšti savo jausmus. Nežinau, kaip stipriai gedi savo tėčio, tačiau jei sielvartas per 1,5 m. nesumažėjo, kreipkis pas psichologą, kuris padės sumažinti sielvartą ir grįžti į įprastą gyvenimą. O savo jausmus gali išreikšti popieriuje: rašydama ar piešdama. Siūlau pagalvoti apie mirtį: ką ji tau reiškia? Ką tau reiškia tėčio mirtis? Surašyk ar nupiešk visas mintis, kurios kyla galvoje. Taip atlėgs neigiamos emocijos ir atrasi kažką naujo.
Perskaičiusi Tavo laišką, supratau, kad keistai jautiesi ne vien dėl tėčio mirties, bet ir dėl patirtų patyčių, draugės išdavystės, nepripažinimo mokykloje. Rašai, kad Tau 16 m., o patyčias patyrei penktoje klasėje. Praėjo apie 4 metai, o Tu jas prisimeni, vadinasi, jos iki šiol Tau svarbios ir užgavo Tavo širdį. Žinau, kad ši patirtis nėra gera, bet pagalvok, ko iš jos gali pasimokyti? Ką gero ji Tau davė? Ir eik toliau… Uždaryk duris į šį gyvenimo etapą, išmok šią pamoką ir drąsiai ženk tolyn. Esu tikra, kad patyrusi patyčias ir draugės išdavystę turėjai galimybę geriau pažinti žmones, pasinaudok šia patirtimi ateityje.
Rašai, kad mokykloje neturi draugų, mažai bendrauji su klasiokais. Jei Tau gera gyventi ir be nuolatinio bendravimo su žmonėmis, priimk savo šią savybę. Jei trūksta bendravimo su bendraamžiais, tai laikas imtis veiksmų. Deja, niekas nesikeičia, kai nieko nedarome. Ir niekas nepasikeis, jei pati nepradėsi imtis iniciatyvos. Kai jauti, kad trūksta artimo peties, žmogaus, kuris išklausys, ar tiesiog žmogaus pokalbiams apie „nieką”, imkis iniciatyvos ir parašyk draugei, pažįstamai, klasiokei… Žinau, kad baisu likti atstumtai ar įskaudintai, bet kas baisiau: vienatvė ar atstūmimas?
Gražių dienų,
Psichologė Gabrielė Vilkaitė