Jaučiuosi užsiblokavusi
0 (0)

santykiai

Klausimas: Mane neramina vienas svarbus klausimas. Kodėl jaučiuosi tarsi užsiblokavusi, nejaučianti savo gyvenimo, nieko nesiekianti, ir sieju tai su buvimu su savo antra puse. Situacija tokia – draugaujame virš 7 metų, gyvenimas kartu prasidėjo ne taip ir seniai. Mano klausimas anksčiau nebuvo toks aktualus, kaip dabar, bet dabar bijau prarasti save, savo gyvenima, siekius, tikslus.

Mūsų bendrame gyvenime jaučiuosi nekaip, kažkokia tarsi užblokuota psichika. Labai sudėtinga paaiškinti, bet pabandysiu: būdama namie aš neskiriu laiko sau, savo mintims, man labai sudėtinga ketli kažkokius asmeninius tikslus, mąstyti apie ateitį, kurti gražius gyvenimo planus, apmąstyti, ko noriu siekti. Gal problema net ne gyvenime su antra puse. Bet anksčiau, kol tik susitikinėjome, būdavo panašiai, praleisdavome laiką kartu, su juo gera, smagu, bet grįžusi namo jausdavausi itin puikiai, laisva, atsipalaidavusi, kurdavau planus, tikslus, pavykdavo svajoti, apmąstyti, kokios noriu ateities, apie kokį gyvenimą svajoju, sumąstydavau įvairios veiklos, planų ateinančiam mėnesiui, turėdavau siekių.

Kartais, kai jo nebūdavo šalia, tarsi atgimdavau iš naujo. Nors net nežinau, kada ta būsena prasidėjo, draugystės pradžioje, nejausdavau nieko panašaus, kaip tik su juo būdavo itin gerai, ir nereikėjo net vienatvės. O dabar, kai gyvename kartu, jaučiu tarsi bloką ant savo minčių. Nesuprantu, kas tai, ar verta sunerimti. Net nesugebu paaiškinti, nežinau, ar supras, kas to nepatyrė.

Manau verta paminėti, kad draugystėje buvo visko, ir šilto ir šalto, likę nemažai nuoskaudų, o taip pat kirbančios abejonės, ar tai tas žmogus. Dar būtina paminėti, kad gal mano „blokas” susijęs su darbine veikla, kad po darbo būnu pavargusi, ir protas tiesiog ilsisi. Bet atrodo, kad blokas nuo antros pusės, jaučiuosi užsidariusi kažkokiam kitokiam pasauly nei anksčiau, nesvajoju, nesvarbu, kad sėdime skirtinguose kambariuose, ir veikiu kažką mielo širdžiai, bet jaučiu, kad negaliu visiškai atsipalaiduoti, jaučiuosi keistai, jaučiuosi praradusi save. Net išėjus su drauge jaučiuosi kitaip, nei kažkada anksčiau, niekaip neatsipalaiduoju, nejaučiu malonumo tame buvime. Net darbe atrodo nebejaučiu tikrosios savęs.

Būčiau dėkinga, jei kas nors paaiškins, kas man vyksta, kodėl taip yra, kokios priežastys, ką turėčiau daryti, kad atsiblokuočiau, ir pasijausčiau gerai.

Atsakymas: Labas, Milda. Perskaičius tavo laišką kilo įspūdis, jog šiuo metu susiduri su daugybe prieštaringų minčių ir jausmų. Pajutau daug nerimo, pasimetimo, nežinios. Šalia abejonės dėl santykių, iškyla nerimas dėl ateities, jausmas, jog prarandi tikslus (galbūt motyvaciją?), neramina “užsiblokavimo”, savęs praradimo jausmas, negalėjimas atsipalaiduoti. Man atrodo, jog atsidūrei situacijoje, kurioje reikia priimti ne vieną svarbų sprendimą, susijusį su tavo gyvenimu. Vienas jų yra tolimesni santykiai su draugu. Išbūti tokioje situacijoje tikrai nėra lengva, ypatingai, jei užsisklendžiame savyje. Šią akimirką yra svarbu, jog neliktum viena su sunkiomis mintimis ir jausmais.

„Užsiblokavimas“, apie kurį kalbi, jausmas, jog nebejauti savęs, nieko nenori (svajoti, kurti planų) nereiškia, jog su tavimi vyksta kažkas nenormalaus, ar kad tu sergi kokia nors liga. Minčių „blokas“ gali kilti dėl įvairių priežasčių. Viena jų – patiriamas stresas ir kartu su juo intensyvėjantis nuovargis ir nerimas. Persikėlimas gyventi su draugu gali būti pakankamai svari streso priežastis – tai reikšmingas įvykis, svarbus pokytis jums abiems. Visiškai normalu jausti nerimą ir abejones. Kylantys keisti jausmai bei mintys gali sietis ir su kintančiu požiūriu į jūsų su draugu santykius. Milda, kyla jausmas, jog svarstai apie tolimesnį jūsų būvimą kartu. Suprantu, jog nesinori skubėti priimant vienokį ar kitokį sprendimą šiuo klausimu. Juolabiau, jog tai liečia artimą žmogų, su kuriuo praleisti ne vieneri metai kartu, sieja bendra patirtis. Turbūt nesinori įskaudinti jo, nesinori skaudinti ir savęs. Galbūt tai ir lemia tokį didelį “bloką”. Šalia to svarstai ir apie bendrus gyvenimo tikslus, svajones, kurias nori įgyvendinti. Visa tai reikštų pokyčius tavo gyvenime. O pokyčiai gali neraminti, netgi jei jų norime ir siekiame. Dar sunkiau, kai visus tuos sudėtingus klausimus paliekame tik savyje. Todėl gerai, kad nesislepi nuo jų. Tikiu, kad nėra lengva, bet tikrai atvirai apie tai rašai.

Suprantu, jog norėtųsi, kad kas nors paprastais žodžiais ne tik viską paaiškintų, bet ir pasakytų, kaip elgtis. Visgi noriu pabrėžti, jog tu esi savo gyvenimo ekspertė. Todėl geriau nei kas nors kitas gali nuspręsti, kaip tau elgtis, kokius sprendimus priimti. Tai tavo gyvenimas, ir tavo galimybės rinktis. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį, jog nepaisant nemalonių minčių jausmų, kuriuos išsakei laiške, tu išdrįsai atvirai apie tai parašyti. Tam reikia nemažai drąsos. “Išsikapstyti” iš sudėtingos situacijos vieno laiško (ir vieno atsakymo į jį) gali ir nepakakti. Bet galbūt tai pradžia ieškant tolimesnės pagalbos, gali apsvarstyti individualaus psichologinio konsultavimo galimybę, o galbūt padėtų vien išsikalbėjimas su artimu žmogumi (drauge, mama, kitu žmogumi, kuriuo pasitiki). Kreiptis pagalbos ar paramos (ką jau darai ir šiuo laišku) yra svarbus pirmas žingsnis. Tai rodo, kad stengiesi rūpintis savimi.

Psichologė Renata Černovaitė
El. p.: renata.cernovaite@gmail.com

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

7 Responses

  1. Bit parašė:

    aš irgi jaučiu tą bloką jau kokius 3 metus ir vis bandau suvokt kada jis užgulė, kas nutiko mano gyvenime, kad nebegaliu jaustis tokia, kokia buvau anksčiau. Dažnai apie tai mąstau, tačiau išvados dar nepriėjau. Bandau analizuot savo praeitį, tiksliau paskutinius 3 metus. Tikiuosi, kad atrasiu siūlo galą ir vėl galėsiu pasijusti savimi. Tai va žinok, Milda, tu ne viena tokia. :)

  2. Happy parašė:

    Esu patyrusi kažką panašaus. Ir taip pat su draugu buvau 7 metus, o gyvenom kartu kokius 3-4. Tada mintyse vėlėsi daug visko, labai daug nuoskaudų ir taip pat jaučiausi suvaržyta ir nepatenkinta, kaip gyvenu, vis galvojau, kaio būtų, jei būčiau viena ir atrodė, kad būtų geriau, atsivertų galimybės ir pan. Bet man tapo gaila tų 7 metų ir pradėjau dirbti su savimi, juk tiek laiko kartu, gražaus laiko, tiek kartu nugalėta, išgyventa, ne veltui. Kreikiausi į psichologę, nagrinėjau savo mintis plačiau ir supratau, kad visas blokas, visas blogis slypi mūsų mintyse ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip pasaulis mums atrodo, tai tas pats kaip su stikline – vieni mato pustuštę, kiti pripildytą. Ir tada atradau visų pirma meilę iš naujo, dabar esulaiminga žmona ir gyvenimas džiugina! Linkiu stiprybės! ;)

  3. holy parašė:

    as taip pat esu jautusis panasiai ir net, turbut, iki siol taip jauciuosi.. tiesa, nustojau kaltinti savo partneri del to, kad jauciuosi „uzsibokavusi”, uzgozta. Prisiimu pati del to atsakomybe, ieskau priezasciu. Po darbo daznai jauciuosi issunkta, uzbokuoto mastymo, kaip darzove:) turiu bedu su skydliauke bet seimos gydytojas pasake kad toks nuovargis galejo atsirasti del patiriamo nuolatinio streso. Cia ir yra kabliukas, mano nuomone, nes nors ypatingo streso mano gyvenime nebera, suprantu, kad niekada nemokejau atsipalaiduoti ir galiausiai praradau savo gyvybines jegas. aksciau irgi maniau, kad draugaujant su savuoju, nustojau galvoti apie savo siekius, apksritai darosi sunkiau kazko siekti. Bet dabar esame susituoke, turime bendru tikslu, nors varikliukas yra jis. as pati prisitaikiau, jis siekia materialios geroves (nors dirbam abu), as jam padedu kuom galiu, isklausau, kartais patariu, padedu atsipalaiduoti, pasirupinu kad nereiktu labai rupintis del namu ruosos. Na o jis ideju generatorius. Gal del ko labiausiai gaila, kad pameciau savo kurybiskuma, bet viliuosi ji dar atrasti is naujo..

  4. Sandra parašė:

    Pagalvok apie tokią mintį – galbūt vengi rimtų įsipareigojimų ir kažkiek esi savanaudiška. Galbūt dar nenori kurti bendro gyvenimo, o kiekvieni metai, o dar gyvenimas kartus vis artyn, artyn to veda. O kaip pati minėjai, nežinai ar jis tavo žmogus. Gal tai spaudžia tavo smegenėles, nuo kurio kyla įtampa, stresas ir pan. O dar darbas prisideda. Žinoma, čia tik viena versija, o geriausiai pati žinai kas ir kaip yra. Aš sakyčiau, kad tu kažko bijai ir iš šios baimės kyla viskas, kaip dabar jautiesi. Pagalvok, kokia tavo baimė ir kodėl bijai. Čia slypi atsakymas ir sprendimo būdas :)

  5. "Kolegė" :) parašė:

    Milda, su tokia minčių „užsiblokavimo” problema viena nesi :) Gali būti, kad dar turi kokių nors sveikatos sutrikimų, nes, kaip kita „kolegė” rašė, kad jai prie bėdos prisideda skydliaukės negalavimai, o man problemą „paaštrindavo” dažnai silpstantis kraujas. Bet vėl grįžtam prie atsvaros taško – už save turim priimt atsakomybę ir rūpintis. :)

  6. ? parašė:

    Labas, Milda.
    Dabar jau 2020 metai, įdomu sužinoti, kaip išsisprendė šie tavo nuogąstavimai.
    Šiuo metu, turiu galvoje, ~ 1,5 metų, išgyvenu tą patį; skaitau, o man atrodo, kad aš šį laišką parašiau. Visos tavo mintys man labai pažįstamos.
    Noriu tavęs paprašyti: jei pamatysi mano šią žinutę, susisiekime; lauksiu tavojo komentaro po savuoju.
    P. S. Tikiuosi, kad visa tai išsisprendė ir kad gyveni laimingą gyvenimą.
    Nuoširdžiai,
    Tavo laiško skaitytoja.

    • Skaitytoja parašė:

      Labas, nors nesu Milda, bet susiduriu su panašia problema, nusprendžiau parašyti, nes komentaras rašytas nesenai. Bandau ieškoti informacijos, kas ne taip, ką reiktų keisti, bet kartais jaučiuosi pasimetusi. Gal būtų naudinga susisiekti, nes problema mums vis dar aktuali. Lauksiu atsakymo.

Komentuoti: Bit Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.