Jis man tikrai patinka, bet aš bijau jam pasakyti ką jaučiu0 (0)
Mums po 17, bet aš pusę metų vyresnė už jį. Jis man patinka gal nuo 6 klasės (dabar 10 kl). Jis man tikrai patinka. Bet aš bijau jam pasakyti ką jaučiu. Bijau, kad mane atstums, nes nesu tokia populiari. Stengiausi jį pamiršti. Bet nekaip sekėsi. Nežinau jau ką bedaryti, nes nesu tikra ar jam nepatinka pora klasiokių. Ką man daryti, ar jį pamiršti, ar bandyti apsijuokti ir pasakyti ką jaučiu?
Aistė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas
Sveika, Aistė, kiek suprantu, savo laiške bandai pasakyti, kad šis vaikinas tau reiškia kur kas daugiau negu šiaip klasiokas, bet apie savo jausmus nesiryžti prisipažinti, nepasitiki savimi, bijai būti atstumta, išjuokta ir visa tai tarsi stabdo, o sykiu ir kankina, alina, slegia. Mėginai jį pamiršti ir taip išspręsti šią problemą. Nepavyko. Jausmas pasirodė stipresnis už tavo valią ir dabar sprendi dilemą apsijuokti ar toliau kęsti.
Jei į tavo klausimą pamėginčiau pažvelgti iš vaikino pusės, t. y. jei man prisipažintų meilėje mergina, manau, kad tai būtų malonu, bet kokiu atveju, sunku sugalvoti kodėl aš turėčiau iš to juoktis.
Jei pažvelgčiau kokio nors kito, tarkim į tave įsimylėjusio klasioko akimis, tada gal ir apsidžiaugčiau, jei atstumtų, nes atsirastų viltis man ir t.t. Žodžiu, čia galima pažvelgti labai įvairiai ir gal paaiškės, kad nelabai yra dėl ko pergyvent.
Kita vertus, ši abejonė, nežinia, kas bus, tarsi byloja, kad su šiuo žmogumi nesi artimai pažįstama. O tai reikštų, kad turi vaizduotėje tam tikrą simpatišką jo vaizdą, bet kiek tai dera su tikrove, su jo asmeniu, dar yra klaustukas.
Pagal R. J. Stemberg (1997) trikampę meilės teoriją, meilė gali kilti iš trijų pagrindinių komponentų derinio: aistros (potraukio), intymumo ir įsipareigojimų. Jei visų trijų nėra, meilė negali būti pilnavertė.
Mano supratimu, bet kokiu atveju, išeina, kad tau reikia geriau pažinti šį vaikiną, užmegzti artimesnius santykius su juo, susidraugauti. Tai atsakymas į tavo klausimą „Ką man daryti?“. Juk visai nebūtina sakyti tiesiai šviesiai ką jauti. Pilnai pakanka tiesiog artimiau pabendrauti, prisėsti šalia per pietus prie stalo, o gal paprašyti pagalbos ruošiant kažkokį namų darbą ar užsiimant savanoriška veikla, gal šiaip paklausti kokio patarimo tau svarbiu klausimu, o gal būt tiesiog pasiūlyti neva atliekamą bilietą į kiną, nežinau, čia jau tavo išradingumo ir galimybių klausimas.
Esmė ta, kad būdama kartu, arčiau jo, tarsi netiesiogiai tu ir užsimeni jam, kad jis tave domina, tada lieka stebėti žmogaus elgseną. Ir čia tarp judviejų arba atsiras kažkas daugiau, arba ne.
Nesėkmės atveju nereikės apsijuokti ar kažkam kažko aiškinti, kilus nesusipratimams visada galėsi lengvai viską paneigti, kad turėjai tik atliekamą bilietą, reikėjo pagalbos ir panašiai.
Čia įdomumo dėlei pateikiu visą, remiantis R. J. Stemberg, galimų meilės variacijų lentelę:
Iliustracija: Bendravimo psichologija (2002). Kaunas: KTU. 139-140 p.
Ačiū Tau už laišką.
Linkėjimai,
Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Šiaip tai manau, kad taip sudėtingai nereikia šnekėt. Jei patinka, tiesiog bandyk- neteks vėliau gailėtis, kad nebandei.
Perskaičiau, ir sutrikau, nes gal tuomet galit plačiau išaiškint, kas yra aistra ir kas yra intymumas?
To: Klaustukas. Taip, sutinku, kad pradžioje gali kažkam ir kiek nesuprantama pasirodyti, nes intymumas ir aistra tarsi apie tą patį?.. Bet, kaip matyti iš lentelės, žodis intymumas, tai draugystės sinonimas.
Tuomet supratau. Dėkui už atsakymą :)
Visada galima parašyti gražų laiškelį. Ant paprasto popieriaus. kaip tau jis patinka, kaip tau patinka jo batai, jo stilius, jo muzika, jo pomėgiai ir t.t.. Kad nori susipažinti artimiau. Paprastą laiškelį. Pasipasakok, kaip tu gyveni, ką dabar įdomaus veiki, ką žadi įdomaus veikti. Neverta pripiešti širdučių, meilėje taip pat ko gero geriau neprisipažinti taip iškarto, kad nebūtų p anašu į persekiojimą. Tiesiog jis tau labai patinka. Ir net nepasirašyk. Tegul atrašo ir palieka kokioje nors tau gerai žinomoje vietoje, tarkime bibliotekoje tarp knygų (bus šiek tiek intrigos ir detektyvo). Vėliau dar parašyk ir jei mezgasi kalba, po truputį atskleisk kas esi.
Aš išdrįsau taip padaryti tik kai man buvo beveik 40, ir dar žinojau, kad jis man jaučia kažką. Tavo metų niekuomet nebūčiau to išdrįsus padaryt. Vis dėlto jis pasakė, kad negali būti su manim. Kaip ir davė užuominą dėl ko, bet aš nesu tikra, ar tai buvo tik išsisukimas, ar tikrai ta priežastis. Žodžiu, išdrįsau pabandyt pirmą kartą gyvenime ir sudegiau. Tai įvyko prieš pusę metų beveik, bet ir dabar dar būna momentų, kai kažkoks momentas iš knygos ar filmo primena tą visą situaciją, ir man nurieda ašara kita. O aš net nesu viena dabar! Ir vis dėlto labai didžiuojuosi savimi, kad pabandžiau. Kad apsisprendžiau ir pasielgiau taip, kaip norėjo mano širdis. Aišku, jausmas buvo labai žiaurus, kai gavau tokį atsakymą. Vis dar atsigaudinėju po to, tačiau vistiek daryčiau ir vėl taip pat. Kodėl? Todėl, kad didžiuojuosi savimi, kad turėjau drąsos pastovėti už save, t.y. už tai, ko labai norėjau. Antra, šį kelią nuėjau iki galo. Nors jis buvo tiek daug kartų trumpesnis nei aš norėjau kad būtų!… Bet jis išbaigtas. Ir toliau gyvendama aš nebūsiu kamuojama abejonių: o kas jei būčiau tada prisipažinus, gal dabar gyvenčiau mylima su juo? O gal mes turėtume vaikų? Gal būčiau laimingesnė nei dabar? ir t.t. ir pan. O kas jei tokių minčių būčiau persekiojama gyvendama su kitu žmogumi? O dabar aš tikrai žinau, kad kelias su tuo žmogumi buvo, ir jis nueitas iki galo. Manęs jokios abejonės nekankina. Tik didžiavimasis savimi, kad išdrįsau. Na, ir dar liūdesys ir širdies maudimas, kodėl jis pasielgė taip. Bet žinau, kad tai praeis. Todėl siūlau ir tau išdrįsti tai padaryti. Kaip padaryti, patarimai geri. O jei dar ir padarysi savo amžiuje, tai žinok, pagarbiai lenksiu prieš tave galvą, padarei 30 metų anksčiau už mane. Tai toli eisi.
Ech… pirmieji jausmai…