Kai jis pasipiršo – pasidariau labai irzli
Klausimas: Sveiki,
man kaip ir daugumai žmonių sunku pripažinti, jog turiu problemų. Su savo vaikinu draugaujame daugiau nei 3 metus. Įprasta, kad visų santykiuose išaušota ta diena, kai jis pasiperša. Viskas klostesi tiesiog puikiai tiek iki piršlybų tiek ir po jų. Tik atrodo, kad kažkas pasikeitė, kai pradėjau planuoti vestuvių ceremoniją. Pasidariau labai irzli, paniškai pikta. Toks jausmas, kad atsigulu į lovą vakare susinervinus ir atsikeliu lygiai tokios pačios nuotaikos. Niekad neturėjau problemų dėl agresijos valdymo, bet net pati nesureaguoju, kaip sugebu apšaukti nieko dėtus žmones. Erzina viskas kas yra susiją su vestuvėmis ir jų planavimu. Išties pačiai baisu pasidarė tuomet, kai aprėkiau savo vaikino mama vien todėl, kad pradėjo įtikinėti, jog suknelės spalva ir modelis turėtų būti kitoks nei aš noriu. Santykiai tapo įtemti ir su vaikinu. Nebenoriu tokia būti, bet niekaip nesusitvarkau su savo emocijomis….
Komentuoja psichologė Julija Kozlovskaja:
Sveika Agne.
Norėtųsi pradėti nuo to, jog problemos – tai mūsų gyvenimo dalis. Jos dažnai leidžia mums pajusti, kad gyvename, kad mūsų gyvenime vyksta pokyčiai. O bet kuriuos pokyčius paprastai lydi tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos, tokios kaip nerimas, pyktis, liūdesys. Greičiausiai ir pati tai puikiai supranti ir todėl labai svarbu, jog nebijai kalbėti apie tas problemas, kurios šiuo metu tave užklupo.
Tavo gyvenime dabar vyksta labai svarbūs pokyčiai. Suprantu, jog pats santuokos faktas tave tikrai džiugina. Tačiau šalia džiaugsmo jauti daug priešiškų jausmų, esi pikta, suirzusi ir atrodo, kad šiuos jausmus kelia būtent vestuvių planavimo procesas. Iš tikrųjų tai didžiulis darbas, jei svajoji apie nuostabias vestuves, nes reikia apgalvoti begales smulkmenų. Greičiausiai tave užgriuvusi atsakomybė tokia didelė, kad, jei ją tenka atlaikyti vienai, gali būti tikrai sunku. Nerašai, ar kas nors tau padeda šiame procese, nežinau ir kokių vestuvių pati nori. Tad iš šiuos klausimus turėtum sau atsakyti pati. Kuo idealesnių, iki paskutinės detalės apgalvotų ir išbaigtų vestuvių tu trokšti, tuo greičiausiai didesnis nerimas ir pyktis tave užvaldys, jei tik šiame kelyje teks susidurti su kažkokiomis kliūtimis. Tuo labiau, jei daugeliu dalykų teks rūpintis vienai.
Galbūt pradžioje turėtumėte susėsti kartu su vaikinu ir apgalvoti pačias pagrindines detales, vėliau pereiti prie smulkmenų. Ir būtinai viską užsirašyk. Tuomet galėsi labiau atsipalaiduoti, nes tavo galvoje nekirbės mintys, kaip viską padaryti, kaip nepamiršti to, ar ano (leidžiu sau fantazuoti, jog tokios mintys galėtų kilti). Šalia savęs net gali turėti kokią užrašų knygutę ir visas kylančias idėjas užsirašyti, o vėliau atsirinksi, kas tinka, kas ne.
Nežinau, ar tavo vaikinas norės aktyviai įsitraukti į vestuvių planavimą, bet tikrai neturi šioje vietoje likti viena. Būtinai pasidalink atsakomybe su draugėmis ar žmogumi, kuriuo pasitiki. Vis dėl to, labai svarbu, kad tas asmuo ar tie žmonės įsiklausytų į tai, ko nori tu ir tavo vaikinas ir padėtų įgyvendinti šiuos sumanymus. Rašai, jog pasidarė baisu, kai aprėkei vaikino mamą VIEN TODĖL, kad ji aiškino, kokią suknelę turėtum dėvėti vieną svarbiausių tavo gyvenime dienų. Agne, neturi jaustis kalta dėl savo pykčio. Greičiausiai pyktis buvo viena sveikiausių reakcijų, kurios tik galėjo tau kilti. Mes tik galime rinktis, kaip tą pyktį išreikšti. Jeigu rėkimas šiuo atveju tau pasirodė per šiurkštus būdas, pagalvok, kaip kitą kartą galėtum santūriau apginti savo pozicijas. Tačiau būtinai ir toliau jas gink. Kai darome tai, ko iš mūsų nori ir tikisi kiti, mes prarandame savąjį aš, mūsų savastis silpnėja, o energija senka. Tik įsiklausydama į savo vidinius norus ir gerbdama bei apgindama juos galėsi pasijausti stipresnė. To tau ir linkiu.
Psichologė Julija Kozlovskaja | facebook’e
Iliustracija rawpixel.com