Kai vaikas elgiasi netinkamai – ar mes reaguojame tinkamai?
Kai vaikas pažeidžia mokyklos taisyklę, dažnai skubama vertinti – „blogas elgesys“, „nedrausmingas mokinys“. Dažnas suaugusysis pirmiausia ieško bausmės, kuri atgrasytų nuo tokio elgesio. Tačiau už kiekvieno netinkamo poelgio slypi istorija – emocijos, poreikiai, spaudimas ar nesupratimas.
Vaikas laužo taisykles: problema ar signalas
„Tikrai neskubėčiau dėl kiekvieno taisyklių pažeidimų klijuoti etiketės „blogas elgesys“ arba dar blogiau – „blogas vaikas, paauglys, mokinys“. Manau, kad svarbiausias klausimas tokiose situacijose – kas nutiko, kad vaikas pasirinko pažeisti mokyklos taisyklę ar taisykles?“ – teigia Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Karolina Kančiauskytė-Beigė.
Medicinos psichologė Karolina Kančiauskytė-Beigė
Pasak jos, pirmiausia svarbu suprasti situacijos kontekstą, vaiko poreikius ir tuo metu kilusias jo mintis, emocijas, ko jis ar ji siekė tokiu elgesiu. Galbūt tai buvo neišpildyti emociniai ar socialiniai poreikiai: dėmesio siekimas, bandymas įtvirtinti tapatybę, įtampos išraiška ar nuovargis. Kitaip tariant, pirmiausia siekiame suprasti, o ne vertinti, teisti, smerkti, galvoti bausmių.
„Kartais paaugliai gali jaustis tarsi „įstrigę“ situacijoje, kai jiems tenka rinktis mažesnę blogybę iš dviejų, pavyzdžiui, ar pabėgti iš pamokų, ar būti „moksliuku“ bendraamžių akyse. Nors tai ir nėra pateisinama, ir mes suprantame, kad tie bendraamžiai, turbūt, nėra tikri paauglio draugai, bet paaugliui tuo metu gali būti itin svarbu pritapti prie bendraamžių ir dėl to sulaužyti taisyklę“, – aiškina psichologė.
Ji pažymi, kad bendraamžių spaudimas, tiek tiesioginis, tiek netiesioginis (kai paauglys žino, kad daug kas taip daro) gali būti vienas iš dažnesnių motyvų laužyti tam tikras taisykles.
Taip pat kaip priežastį specialistė įvardija paauglio savijautą, galbūt jaučiasi prislėgtas, pavargęs, galbūt piktas ar nesuprastas, dėl to griebiasi taisykles laužančio elgesio, kad sau padėtų ar kad galėtų „išleisti“ tam tikras emocijas.
K. Kančiauskytė-Beigė atkreipia dėmesį, kad priežasčių gali būti įvairių, o kartais netgi sunku jas atrasti, nes taisyklės pažeidžiamos spontaniškai, vedant kokiai nors emocijai ar impulsui, net pats paauglys sunkiai gali paaiškinti savo elgesį.
„Bet kuriuo atveju svarbu bandyti tai suprasti, pažvelgti į situaciją paauglio akimis ir tuomet, jei reikia, spręsti dėl atitinkamų, adekvačių pasekmių“, – akcentuoja psichologė.
Ji atkreipia dėmesį, kad taisyklių pažeidimo motyvai skiriasi priklausomai nuo vaiko raidos tarpsnių. Pavyzdžiui, pradinukai dažniausiai laužo taisykles dėl impulsyvumo, dėmesio stokos ar nesupratimo, kaip kitaip spręsti konfliktus.
Paaugliai (12–15 m.) tai daro siekdami autonomijos, pripažinimo tarp bendraamžių arba išbandydami ribas. Šiame amžiuje itin svarbūs ir daug įtakos turi draugai. Tokio amžiaus paaugliui gali būti didžiulis išbandymas nesulaužyti kokios nors taisyklės, jeigu jo bendraamžiai ją sulaužo (pavyzdžiui, pabėgti iš pamokos).
17–18 metų jaunuoliai dažniau protestuoja prieš tai, kas jiems atrodo neteisinga, jei taisyklė ribojanti ar neadekvati. Jų elgesys labiau susijęs su tapatybės paieška ir savarankiškumo įtvirtinimu.
Reaguoti supratimu, o ne bausme
„Kaip į taisyklių pažeidimą reaguos tėvai, tikrai yra labai svarbu. Ir ne tik todėl, kad nuo to gali priklausyti tolesni paauglio veiksmai, bet ir todėl, kad tai gali paveikti tolimesnius vaiko ir tėvų santykius“, – pabrėžia K. Kančiauskytė-Beigė.
Ji pažymi, kad jeigu vaikas ar paauglys jaučia, kad tėvai jo nebando suprasti, neišklauso, kaltina, griebiasi stiprių bausmių, jis pyksta, jaučiasi vienišas ir nesuprastas, todėl gali silpnėti pasitikėjimas tėvais. Ateityje tai gali kelti riziką, kad vaikas ar paauglys tiesiog stengsis labiau nuslėpti, jeigu vėl kas negero nutiks, stengdamiesi išvengti piktos tėvų reakcijos, bausmių.
Tyrinėjanti, į pokalbį kviečianti tėvų reakcija kuria pasitikėjimu grįstą aplinką, kur svarbiausias tikslas – suprasti, kodėl vaikas taip pasielgė. „Tik tuomet, jei jaučiama, kad to reikia, susitariama dėl pasekmių (atsiprašyti, atitaisyti žalą, atlikti papildomas užduotis). Aiškiai nubrėžiamos ribos ir paaiškinama, kodėl toks elgesys netinkamas, ypač jei vaikui taisyklė atrodo nesuprantama ar kelia sunkumų (pavyzdžiui, pyktį)“, – aiškina Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Ji pataria neskubėti su bausmėmis. Tėvai dažnai jų griebiasi patys apimti stiprių emocijų (pykčio, nuostabos, baimės, nerimo dėl vaiko). „Bausmės be supratimo kuria atstumą ir priešiškumą. Pasekmės turėtų būti logiškos ir susijusios su elgesiu, pavyzdžiui, jei pavėlavo pareiti, trumpiname buvimo pas draugus laiką kitą kartą“, – sako psichologė.
Be to, specialistė primena, kad tiek pozityvaus, tiek negatyvaus elgesio mes mokomės stebėdami aplinką. Jei namuose taisyklės nuolat laužomos, ignoruojamos emocijos arba konfliktai sprendžiami agresija, vaikas gali pradėti atkartoti tai mokykloje.
Ne barimas, o dialogas: kaip kalbėtis su vaiku
K. Kančiauskytė-Beigė akcentuoja, kad pokalbyje su vaiku tėvai turi išlikti racionalūs, nes paaugliui dėl savo raidos ypatumų dažnai būna sudėtinga (kartais net neįmanoma) emociškai reikšmingose situacijose išlikti ramiam, racionaliam, apgalvojančiam.
„Jei tėvams sunku išlikti ramiems, svarbu pirmiausia pasirūpinti savitvarda – skirti laiko nusiraminti tiek, kiek reikia, arba perduoti situaciją kitam suaugusiajam (pavyzdžiui, jei mama reaguoja emociškai, pokalbį veda tėtis, ir atvirkščiai). Pokalbį verta pradėti klausimu: „Papasakok, kaip viskas atrodė tavo akimis.“ Pirmiausia svarbu pripažinti vaiko emocijas („Suprantu, kad buvai supykęs“), o tik tuomet aptarti ribas ir lūkesčius“, – pataria psichologė.
Taip pat ji siūlo kalbant apie pasekmes už taisyklių pažeidimą įtraukti patį vaiką: „Leiskite vaikui pačiam pasiūlyti galimas pasekmes: „Kas būtų teisinga šioje situacijoje?“, „Tu supranti, kad sulaužei taisyklę, kaip manai, kokia pasekmė būtų sąžininga?”, „Ką galim daryti, kad tau padėtume taip nebesielgti?” Apie tai galima kalbėti dar prieš nutikimus, jeigu tokios situacijos vis pasikartoja, (pavyzdžiui, vis neatlieka namų darbų). Tokiu būdu jis įsitraukia į procesą ir jaučiasi atsakingas, o ne valdomas.“
Psichologė pabrėžia, kad pasekmės turi būti logiškos, aiškios ir iš anksto žinomos. Kai vaikas dalyvauja jų nustatyme, jis labiau supranta ryšį tarp veiksmų ir atsakomybės.
Kai tiesa tampa pavojinga: ką reiškia vaiko melas
„Melavimas, kaip ir bet koks kitas elgesio modelis, vaikui neša teigiamų pasekmių, vadinasi, jis kažko siekia išvengti, jeigu tai naudoja“, – pabrėžia Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Pasak jos, melo priežasčių yra ne viena: „Galbūt vaikas meluoja, nes nori išsisukti nuo pasekmės ar bausmės, galbūt anksčiau juo nebuvo patikėta ir dabar jam pikta, neramu arba jis jaučiasi nusivylęs, o galbūt anksčiau buvo apkaltintas neteisingai ir dabar nepasitiki. O kartais vaikai bijo, nerimauja, gėdijasi dėl tėvų reakcijos, pavyzdžiui, mano, kad tėvai juo nusivils.“
Taip pat psichologė pastebi, kad kartais vaikai mokosi melavimo ir iš savo aplinkos, ypač tėvų, jeigu jie pajunta, kad tėvai meluoja, kažką nuslepia. Tai irgi mažina vaikų pasitikėjimą jais.
Tokiose situacijose, pasak jos, ypač svarbus abipusis sąžiningumas ir nuoširdumas, atviras, priimantis pokalbis apie pasitikėjimą ir tai, kaip melas gali pakenkti santykiams. Vaikas turi jausti, kad gali kreiptis į tėvus su bet kokia tiesa – net jei ji nemaloni – ir už tai, kad pats pasidalino, nesulauks vien pykčio, o bus priimtas.
„Tėvų užduotis – kurti aplinką, kurioje tiesa būtų saugesnė nei melas. Svarbu išlikti ramiems ir nesureikšminti klaidų, kad vaikas nepradėtų dar labiau slėptis“, – sako specialistė.
Taisyklių pažeidimai kartojasi – kaip neprarasti ryšio su vaiku?
Pasak K. Kančiauskytės-Beigės, labai natūralu, kad tėvai siekdami vaikui padėti (pavyzdžiui, nerimaudami, kad vaiką dėl pasikartojančių mokyklos taisyklių laužymo pašalins iš mokyklos), gali griebtis ir stiprių bausmių ar pernelyg stiprios kontrolės.
Specialistė pabrėžia, kad kiekviena situacija yra unikali, todėl nėra vieno universalaus konflikto sprendimo būdo. Esminis veiksnys – mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas: „Jei viena pusė nesilaiko susitarimų, neįsitraukia ar neprisiima atsakomybės, o tik kaltina kitą, konfliktą tampa labai sunku išspręsti.“
Be to, psichologė išskiria būtinybę palaikyti, o kartais ir atkurti santykius tarp tėvų ir vaiko, neskubėti teisti, o bandyti suprasti: „Dažnai tėvų klausiu, o kaip elgtųsi jie tokioje situacijoje, jeigu būtų savo vaiko amžiaus, arba kaip elgdavosi ir jausdavosi panašiose situacijose savo praeityje.“
K. Kančiauskytė-Beigė taip pat pabrėžia, kaip svarbu, kad ribos ir taisyklės būtų aiškios ir nuosekliai taikomos, o susitartos pasekmės įgyvendinamos, jei taisyklė pažeidžiama. Jei situacija tampa pernelyg sudėtinga, atrodo, kad niekas neveikia, arba jaučiamas poreikis pasitarti (tiek tėvams, tiek vaikui), verta kreiptis pagalbos į specialistus, pavyzdžiui, psichologą.
Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.