Lyčių lygybė: kodėl „TikTok“ svarbesnis už įstatymus?

Mokslininkai teigia, kad lyčių lygybės nepasieksime įstatymais, kol neperrašysime istorijų, kurias matome „TikTok“.

Ar kada susimąstėte, kaip istorijos, kurias matome ir girdime kasdien – filmuose, reklamose, socialiniuose tinkluose – formuoja mūsų supratimą apie tai, kas kam „tinka“? Dažnai to nė nepastebime, tačiau būtent pasakojimai kuria lūkesčius apie lyčių vaidmenis ir profesijas, net kai tikrovė yra kur kas įvairesnė.

Mokslininkai, beveik šimtmetį nagrinėjantys stereotipų temą, pastebi, kad mūsų smegenys nuolat mokosi iš to, ką mato ir girdi aplinkui, kitaip tariant – iš kultūros, kurioje gyvename.

Sakykime, vaikas užauga matydamas, kad filmuose programuotojai – dažniausiai vyrai, o rūpestingos mokytojos – moterys. Net jei niekas jam tiesiai to nepasako, tokios istorijos sukuria „tinkamumo“ žemėlapį. Ir čia slypi paradoksas: pasakojimai, kurie turėtų padėti suprasti pasaulį, kartais jį iškreipia taip subtiliai, kad stereotipus imame laikyti neginčijama tiesa.

Nauji formatai – greitesni už faktus

Postskaitmeniniame amžiuje, kai memai, trumpos istorijos, algoritmų parinktas turinys ar dirbtinio intelekto personažai mus pasiekia greičiau nei faktai, istorijų poveikis dar labiau išauga. Jų esmė nesikeičia: jos arba kuria lygybę, arba ją griauna.

Tokių pasakojimų galią šiandieniniame pasaulyje tyrinėja tarptautinė mokslininkų komanda iš Mykolo Romerio universiteto (MRU) bei Ispanijos Alikantės ir Sevilijos universitetų, įgyvendindama PSGENEQ (Postdigital Storytelling for Gender Equality) projektą. Naujausi tyrimų rezultatai atskleidžia įdomų reiškinį: nors stereotipai dažnai slepiasi tradicinėse istorijose, postskaitmeniniai pasakojimai gali juos ne tik atpažinti, bet ir nuosekliai perrašyti.
Projekto vadovė dr. Isabel Palomo Domínguez paaiškina, kad postskaitmeninis pasakojimas – tai daugiau nei senų istorijų perkėlimas į skaitmeninę erdvę. Tai naujas būdas kurti patirtis, kurių taip reikia Z ir Alfa kartoms.

Tyrėjai analizuoja tokias formas, kaip interaktyvūs žaidimai, grafiniai romanai, pabėgimo kambarių scenarijai, kas leidžia jauniems žmonėms išbandyti skirtingus vaidmenis. Ir tai paaiškina, kodėl jie kartais nusprendžia, kas „tinka“, dar net nebandę.

Kodėl berniukai „aplenkia“ mokyklas?

MRU tyrėja dr. Rūta Tamošiūnaitė pastebi, kad šios istorijos veikia ne tik mergaites: „Jei žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose dominuoja pasakojimai, kad mokytojos dažniausiai – moterys, berniukas, kuris natūraliai linksta į pedagogiką, gali manyti, kad ši profesija – ne jam.“
Lietuvoje vyrų mokytojų – vos apie 12 proc. Ši profesija tapo „pažymėta“ lytimi. Ir tai ne gebėjimų trūkumas, o senų istorijų, kurios nurodo, „kam tinka konkreti profesija“, pasekmė.

MRU tyrėja Rasa Rudaitienė pabrėžia, kad žmogaus patirtis niekada nėra vienalytė: lytis, amžius, negalia, socialinė aplinka – viskas susipina. Ir būtent pasakojimai gali šį lauką praplėsti arba dar labiau susiaurinti. Todėl svarbiausias klausimas šiandien yra ne „ką apie mus kalba istorijos?“, o „kokias istorijas pasirenkame kurti mes patys?“

Atsakomybė nuo „TikTok“ kūrėjų iki ministerijų

Mokslininkai pabrėžia, kad lyčių reprezentavimas šiandien nebėra vien tik žiniasklaidos atsakomybė. Turinį kuria visi: nuo akademikų ir žurnalistų iki kasdienių socialinių tinklų vartotojų.
Mokslininkas prof. Jesús Segarra Saavedra primena, kad pasakojimų galią ypač gerai iliustruoja reklamos. Daugėja prekės ženklų, kurie sąmoningai pasirenka lygybę palaikančius naratyvus: kai šios istorijos pasklinda tarptautiniu mastu, jos formuoja visuomenės normas daug greičiau nei bet kurie įstatymai ar rekomendacijos. Išgalvotos istorijos neretai tampa realių pokyčių pradžia.
Svarbų vaidmenį atlieka ir viešasis sektorius. Dr. Rūta Tamošiūnaitė dalijasi pastebėjimais apie viešųjų institucijų – mokyklų, savivaldybių, ministerijų – siunčiamas žinutes. Dažnai jos neturi tikslo skatinti stereotipų, tačiau vizualinė komunikacija, programos, simboliai ar renginiai vis tiek kuria tam tikrus pasakojimus.

Todėl tyrimo komanda rengia gaires, padėsiančias institucijoms sąmoningai kurti lygybę palaikančias istorijas. Taip lygybė gali tapti ne vien šūkiu, o natūralia kasdienės kultūros dalimi.
„Kai algoritmai fiksuoja tai, kas yra populiaru, mūsų siekis – kad labiau matomais taptų pasakojimai, pabrėžiantys lyčių lygybę“, – apibendrina dr. I. Palomo Domínguez.

Kokias istorijas paliksime jaunajai kartai?

Įsivaizduokime, jei mokykloje vaikai ne tik skaitytų apie lygybę, bet ją „išgyventų“ interaktyviuose pasakojimuose; jei socialiniuose tinkluose tarp pramoginių istorijų dažniau matytume pavyzdžių, kaip atrodo lygiavertis bendradarbiavimas; jei mergaitės nuo mažens matytų tiek pat mokslininkių, kiek šiandien mato nuomonės formuotojų. Tokie pasakojimai jau kuriami – ir jie keičia tai, ką jaunoji karta mano apie savo galimybes.

2026 m. vasario 11–12 d. Mykolo Romerio universitete vyks tarptautinė konferencija „Women in Science (WinS)“, skirta Tarptautinei moterų ir mergaičių dienai moksle paminėti. Čia bus kalbama ne tik apie statistiką ar skaičius, bet apie tai, kaip istorijos formuoja realų gyvenimą.
Pranešimų santraukos priimamos iki 2025 m. gruodžio 31 d.

Tai – proga prisidėti prie pokyčio, kuris prasideda nuo paprasto klausimo: ką šiandien papasakosime savo vaikams apie juos pačius?

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė
Nuotraukos: mokslininkų asmeninis archyvas