Kaip atskirti vertingus lektorius nuo apsišaukėlių?

1918 metais Maxas Plankas gavo Nobelio fizikos premiją. Dėl to nuolat buvo kviečiamas skaityti pranešimą apie savo atradimą – kvantinę mechaniką.

Ilgainiui jo vairuotojas įsiminė paskaitą pažodžiui. Kartą jis kreipėsi į mokslininką:

– Jums, Profesoriau Planckai, veikiausiai pabodo karoti vis tą patį per tą patį. Miunchene galėčiau jus pavaduoti, o jūs, užsidėjęs vairuotojo kepurę, galėtumėte ramiai pasėdėti pirmoje eilėje. Ir jums, ir man būtų ne pro šalį šiokia tokia įvairovė.

Plancką pralinksmino sumanymas ir jis sutiko. Vairuotojas perskaitė gerbiamai publikai pranešimą apie kvantinę mechaniką.

Po to vienas fizikos profesorius pateikė klausimą. Vairuotojas tarė:
– Nė nemaniau, kad tokiame pažangiame mieste kaip Miunchenas manęs gali paklausti tokių paprastų dalykų. Į šį klausimą gali atsakyti net mano vairuotojas.

Netikras žinojimas

Ši smagi istorija puikiai iliustruoja, kad tikras žinojimas, pasiekiamas ilgai ir kantriai dirbant, bet egzistuoja ir apsimestinis „žinojimas“, lektorių tipas, kurie nė nenutuokia apie ką šneką, tiesiog moką gudriai parinkti įmantrius žodžius.

Tokie žmonės tik dedasi ką nors išmaną. Jie įgunda rengti šou. Dažnas jų turi puikų balsą, atrodo pasitikintys savimi. Bet skelbiamos žinios yra nieko vertos. Jie tiesiog gražbyliauja ir tuščiažodžiauja. Tai kaipgi atpažinti apsimetėlį?

Egzistuoja vienas gana paprastas požymis. Tikras žinovas suvokia, ką išmano, o ko ne. Jei toks žmogus susiduria su tuo, kas pranoksta jo kompetencijos sritį, jis paprasčiausiai patyli arba sako: „Nežinau“. Ir daro tai be apgailestavimo, o gal net kiek didžiuodamasis.

Apsimetėlis – „žino“ viską, mat niekada nedrįsta išsiduoti, kad jam viskas yra neaišku.

Pagal Rolf Dobelli „Aiškaus mąstymo menas“ (2023m, 69-71 p.)