Skyrybos: pagalba psichologinės paramos grupėse5 (1)
Skyrybos –skaudi ir gyvenimą sukrečianti patirtis, o jų sukelta krizė gali trukti ilgai, ypač jeigu neieškoma būdų jai spręsti. Viena iš efektyvių pagalbų tvarkytis su skyrybų skausmu yra dalyvavimas išėjimo iš skyrybų krizės grupėje, kurią palydi psichologas ar psichoterapeutas ir sielovadininkas. Tokioje grupėje žmogus gali gauti ne tik psichologinę ir dvasinę pagalbą, palaikymą, atjautą, bet kartu atrasti stiprinančią panašios patirties žmonių bendrystės galią.
Tokios grupės veikia Vilniuje, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“. Skyrybų krizę išgyvenantys žmonės į šį centrą, kuriame teikiama kompleksinė pagalba išgyvenantiems skyrybas suaugusiems bei jų vaikams, kreipiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. Vadovų ir grupės dalyvių palaikymas, bendrystės patirtis ypač svarbi šeimos sudužimą patyrusiam žmogui.
Vienos išėjimo iš skyrybų krizės grupės dalyvė Rita sako, kad „skyrybų pradžioje būna momentų, kai norisi išsipjauti širdį ir padėti ją į lentyną, kad neskaudėtų. Palaikymo reikia ir vėliau. Juk skyrybos paliečia ne tik porą, jų vaikus, bet ir artimuosius, kurie tą skausmą priima kaip savo. Pažįstu šeimų, kuriose seneliai negali kitiems žiūrėti į akis, nes jų vaikai išsiskyrė.
Skyrybos dažnai atima ir draugus, arba jų ratas kardinaliai pasikeičia. Todėl išsiskyrusiųjų savigalbos grupės tampa ypač svarbios“ – kalbėjo Rita. „Kai ištinka skyrybos, visų pirma skauda tau, paskui tavo vaikams, artimiesiems, kurie tave myli, kuriems tu rūpi. Nesvarbu, bažnytinė ar ne bažnytinė santuoka buvo, dauguma patys save labai pasmerkia. Niekas tuokdamasis neplanuoja tokios baigties. Todėl turi įveikti skausmą, kuris greit nepraeina“- tęsia Rita.
„Tyrimai rodo, kad skyrybos yra viena sunkiausiai išgyvenamų krizių, nes tai nėra tik santykių nutrūkimas, jos smarkiai paveikia visas gyvenimo sritis: gyvenimo planus, jo perspektyvą, asmens savivertę, socialinius ryšius, statusą ir kita. Gyvendamas poroje žmogus ateitį planuoja turėdamas omenyje „mes“ kaip tos ateities pagrindą, o šiam pagrindui išslydus iš po kojų sudreba visas esamo ir būsimo gyvenimo vaizdas“ – teigia psichoterapeutė Asta Groblytė, lydėjusi ne vieną išsiskyrusiųjų grupę ŠASC „Bendrakeleiviai“.
„Skyrybos yra staigus įvykis, šeimos netektis, todėl kaip ir kiekvieną krizę, skyrybas lydi labai stiprūs jausmai, dažnai netenkama gyvenimo prasmės pojūčio. Liūdesys, sielvartas, pyktis, baimė, kaltė, neviltis – tai jausmai, kylantys patiriant krizę. Palaikymo grupėse svarbu leisti juos išreikšti, kuo tiksliau įvardinti, padėti priimti ir suprasti, kad šioje gyvenimo situacijoje jie yra pagrįsti ir normalūs“- tęsia psichoterapeutė.
Krizė – tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sukelta būsena, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai. Įveikdamas krizę žmogus turi galimybę įgyti naujos patirties, išminties ir brandos. Neįveiktoje krizėje glūdi įtampa ir pavojus likti su negyjančio dvasinio lūžio skausmu.
Asta Groblytė išskiria pagrindinius skyrybų krizės ypatumus. Skyrybos yra procesas, kuris gali trukti net iki kelerių metų, jeigu sutuoktiniai negali susitarti dėl vaikų globos ar turto pasidalijimo. Tai užtęsia krizę, kurios baigtį sunku prognozuoti, kova teismuose gali tapti tiesiog gyvenimo būdu. Toks ištęstumas laike vargina ne tik besiskiriantį žmogų, bet ir jo artimuosius, kuriems gali pritrūkti kantrybės klausytis ar guosti. O palaikymo grupė, į kurią susirenka panašios patirties vienijami žmonės, dažnai gelbsti jau vien tuo, kad yra kas gali ir yra pasiruošę klausytis tiek, kiek žmogui reikia.
Skyrybos yra daugybinė netektis – netenkama ne tik sutuoktinio, bet vienas iš sutuoktinių netenka kasdieninio bendravimo su vaikais, įprastos gyvenimo vietos netektis. Taip pat netenkama statuso, dalies draugų, giminių, buvusio materialinės gerovės lygio. Griūva ankstesni gyvenimo planai, kurie atrodė stabilūs ir ilgalaikiai, dažnai žmonės ima abejoti savimi, savo jėgomis, vertingumu, prarandamas saugumo jausmas. Aplinkiniai gali nesuprasti šių praradimų gylio, skatinti greičiau baigti gedėti, susiimti, imtis veiklos ir užmiršti įskaudinusį sutuoktinį. Palaikymo grupė gali būti ta vieta kur pripažįstamas skyrybas patiriančiojo skausmo gilumas, neskubinama bėgti nuo jo, išreiškiama pagarba žmogaus jausmams ir individualiam gedėjimo tempui.
Skyrybos kelia naujus sudėtingus iššūkius. Atsakomybė už buitį, vaikus kuria sutuoktiniai dalindavosi, išsiskyrus didele dalimi tenka vienam iš jų. „Šiuo atveju, žmogų dažnai užtenka tiesiog padrąsinti arba pastebėti nors ir mažiausius jo pasiekimus ar laimėjimus, kad jis patikėtų savo jėgomis ir atsitiestų“ – sako psichoterapeutė.
Skyrybų krizę išgyvenantiems žmonėms tenka stotis akistaton su asmeninėmis psichologinėmis problemomis. Skyrybos dažnai yra besikaupiančių bendravimo sunkumų išveikimas, užuot jas bandžius spręsti. Tai, ką atrodė per sunku spręsti dviese, dabar tenka spręsti ir bandyti suprasti vienam. „Labai dažnai šiuo laikotarpiu iškyla ankstesnės, su santuoka nebūtinai susijusios, skausmingos patirtys ir traumos, neišgedėti jausmai. Todėl išsiskyrusiųjų grupėse aktualios gali būti tėvų šeimos bendravimo modelio, ankstesnių santykių ir besikartojančių skaudžių patirčių temos. Verta leisti apie tai kalbėtis – grįžimas į ankstesnius gyvenimo laikotarpius gali atnešti vertingų įžvalgų apie dabartinius savo elgesio ar santykių modelius“ – įsitikinusi Asta.
Skyrybų krizei būdinga socialinė atskirtis. Daugelyje šeimų ir bendruomenių išsiskyrusieji vis dar stigmatizuojami. Tai dar labiau apsunkina skyrybų išgyvenimą, didina socialinę izoliaciją ir asmens nepilnavertiškumo jausmą. Savigalbos grupė padeda jau vien savo grupiniu formatu, nes žmogus turi galimybę įsitikinti, kad yra ne vienas, kad yra žmonių kurie jo nesmerkia, kurie patiria tą patį. Vadovui paskatinus, o kartais spontaniškai, bendravimas tarp tokios grupės narių dažnai persikelia ir už grupės ribų, panašią krizės patirtį turintys žmonės yra linkę palaikyti, padėti vieni kitiems.
Skyrybas lydi nerimas ir baimė dėl vaikų gerovės. Santykis su vaikais skyrybų metu neretai būna prieštaringas. Besiskiriantys sutuoktiniai yra apimti stiprių jausmų, susirūpinę savimi, todėl jiems sunkiau pamatyti kaip jaučiasi jų vaikai, nelengva juos išgirsti ir tinkamai pasirūpinti. Kita vertus, suprasdami, kad vaikams tai yra neišvengiamai traumuojanti patirtis, dauguma tėvų išgyvena kaltės jausmą. Padėti ir nuraminti gali edukacija: kaip vaikai suvokia tėvų skyrybas, kaip geriau jiems apie tai pranešti, kokie jausmai ir baimės jiems gali kilti, kaip su savo vaikais apie tai kalbėti.
Skyrybos dažnai yra smūgis savojo vyriškumo, moteriškumo, taip pat gebėjimo palaikyti artimus santykius suvokimui. Iš čia kyla asmens pasitikėjimo savimi krizė. Grupės vadovas gali padėti dalyviams stiprinti tikėjimą savimi, pastebėdamas kada žmogus ima pernelyg smerkti save už savo jausmus ar veiksmus, nuvertinti juos, save kaltinti. Skatindamas grįžti prie savo jausmų, juos gerbti ir geriau suprasti, grupės vadovas gali padėti grupės dalyviams įsivardinti savo poreikius ir padrąsinti ieškoti būdų jais pasirūpinti patiems.
Išėjimo iš skyrybų krizės grupės dalyvė Veronika, pasakoja, kad į grupę atėjo labai sunkiu laiku, kai ypač smarkiai reikėjo paramos ir pagalbos. „Buvimas grupėje tikrai padėjo išsikapanoti iš baisaus sukrėtimo, padėjo atsitiesti, be to, davė keletą žmonių, su kuriais iki šiol palaikome ryšį, susitinkame, pasikalbame, jau nebe grupėje, bet vis tiek palaikome tą skyrybų patirties normalizavimo praktiką. Manau, be grupės, šis atsitiesimo procesas būtų užtrukęs kur kas ilgiau ir galbūt viskas būtų vykę sudėtingiau, skausmingiau, su daugiau abejonių, savigraužos, atkryčių“- patirtimi dalijosi moteris.
Pagal psichoterapeutės Astos Groblytės pranešimo medžiagą parengė Daiva Beliūnienė
Asociatyvi portalo iliustracija: Hannah Busing / Unsplash