Kaip elgtis su 15-mečiu vagiliauti pradėjusiu sūnumi?

Klausimas: Kreipiuosi, nes jau nebežinau, ką daryti ir kaip elgtis. Auginu sūnų, kuriam dabar 15 metų. Niekada neteko slėpti daiktų ar pinigų. Tačiau su vyru pastebėjome, kad dingsta pinigai. Iš pradžių dingdavo po kelis eurus, o vėliau ėmė dingti šimtai. Bandėme kalbėtis su sūnumi, tačiau jis tvirtina, kad tai ne jo darbas. Bandėme pasikalbėti nuoširdžiai, bet ir tai nepadeda. Dabar jis jaučiasi nepagaunamas ir toliau vagiliauja iš mūsų. Užsukęs pas močiutę, „patikrina“ ir jos piniginę. Nežinau, ką daryti, kaip elgtis. Patarkite prašau. Ačiū. Pagarbiai, Ela.

Komentaras: Laba diena, Ela. Tikrai suprantu Jūsų rūpestį ir nerimą, o sunerimti yra dėl ko, nes akivaizdu, kad problema progresuoja. Manau, kad svarbiausia visoje šioje istorijoje yra tai, kad esate paradusi (ir ko gero seniai) artimą ryšį (kontaktą) su savo sūnumi. Natūralu, kad esate pasimetusi ir sutrikusi, galbūt tikrai net nenutuokiate, kas čia vyksta, o gal giliai viduje nujaučiate, bet nenorite sau to prisipažinti…

Greičiausiai pamąstote, ir kodėl man visa tai nutiko, kodėl tokia neteisybė, kodėl mano sūnus yra toks, o ne toks kaip anksčiau arba ne toks puikus berniukas, kaip kolegės X, kodėl galų gale sūnus taip kiauliškai elgiasi su mumis, juk darėme viską, kad jis užaugtų padorus ir geras žmogus? Taigi, jums gali būti labai pikta, apmaudu ir skaudu. Jūs, ko gero, jaučiatės nusivylusi sūnumi, savimi, vyru, o galbūt net jaučiate savo kaltę: „jei mano sūnus yra vagis, ko gero, tai reiškia, kad aš esu bloga motina!“

Labai gerai, Ela, kad Jūs nusprendėte kreiptis, ieškote pagalbos ir atsakymų, kaip jums elgtis.

Labai tikiuosi, kad norite ne tik patarimo, recepto, kaip greičiau „sutvarkyti“ sūnų, kad išnyktų jo vagiliavimas, bet ir suprasti, kas slypi už tokio jo elgesio. Jums pačiai būtų daug lengviau (nors kartu ir nepaprasta) įveikti šią problemą, jei būtumėte pasiruošusi prisiimti dalį savo atsakomybės už tai, kad sūnus taip elgiasi, ir nuoširdžiai norėtumėte suprasti savo vaiką, o ne tik tai, ką dabar daryti, kaip sustabdyti visą tą siaubą, arba tik gauti atsakymą: „tai kodėl jis taip elgiasi?“ Būtų nuostabu, jei keltumėte klausimą, o ką jis nori tokiu savo elgesiu išreikšti, pasakyti ir dar svarbiau – kaip man atstatyti artimus santykius su savo sūnumi (arba juos sukurti, jei jų tokių niekada nebuvo)?

Kiekvienas vaikas iš pradžių gali bandyti stengtis elgtis taip, kaip to reikalauja situacija/tėvai/seneliai/mokytojai, bet jei jis nesusilaukia nuoširdaus dėmesio, atjautos, jei jis negauna pripažinimo, jei jo niekas nepadrąsina, nepagiria, kai atsiranda sunkumų, vaikas ieško savų kelių, kaip juos spręsti. Tuomet vaikas ar paauglys neretai pasirenka tokius būdus, kuriais jis užtikrintai susilauktų nors kažkokio tėvų dėmesio – tegu ir neigiamo.

Jis ima visaip „knisti“ tėvams protą: trukdyti, gadinti jų daiktus, teršti aplinką ar net ką nors žaloti (pvz. muša, įžeidinėja jaunesnę savo sesę) arba pradeda delinkventiškai (asocialiai) elgtis. Vaikas ar paauglys negali arba tiesiog nenori tiesiai išsakyti savo poreikių (o ir tiesą sakant, kodėl jis turėtų, jei ir su juo tiesiai, atvirai ir nuoširdžiai niekas niekada nesikalbėjo, o tik manipuliavo ir t.t.?). Taigi, jis nemoka, negali ir/arba nenori, nes taip išmoko iš savo tėvų. Kartais jis pastebi, kad tėvai į jo problemas per daug ir nesigilina, jie dažniausiai yra užsiėmę savimi ir savo rūpesčiais: jų sūnus gauna gerus pažymius, nepraleidžia pamokų, yra mandagus, gražiai ir gerai elgiasi, o tai juk reiškia, kad jam yra viskas labai gerai, ar ne? Aš čia, žinoma, ironizuoju…

Dėmesys – po iškrėstos šunybės

Tėvai dažnai atkreipia dėmesį, suklūsta, susirūpina tik tada, kai jų atžala ką nors iškrečia, padaro blogai ir pan. Taigi, jei jis liautųsi krėsti šunybes ir blogybes, tėvai ir toliau būtų užsiėmę tik savimi ir juo nesidomėtų, na nebent paklaustų, ar padarė pamokas, kiek gavo iš kontrolinio darbo, kaip sekėsi mokykloje, visai nesitikėdami ilgesnio sūnaus pasakojimo…

Dažnai būna dar „įdomiau“: tėvai pradeda dėl sūnaus blogo elgesio kaltinti vienas kitą, taigi, jis įtraukia į visą šią istoriją abu tėvus, gal net seseris ir brolius, tuomet jau darosi dar ir dar smagiau: dabar jis tikrai yra dėmesio centre ir šiame žaidime gali maivytis ir šaipytis iš visų iki nudurnėjimo, sukioti visaip juos aplink pirštą ir panašiai. Pagaliau situacija apsivertė: jis valdo tėvus lyg kokias marionetes stumdo. Cha cha cha!

Visgi paauglys jaučiasi nesaugiai, nes jam dar reikia suaugusiųjų, jam labai reikia išmintingo žmogaus, mokytojo, patarėjo, autoriteto. Kur jie? Ar tai mano tėvai???

Dieve, pagalvosite jūs, kiek čia mes galime klausytis tų paskaitų, kada gi tu, Ramune, pagaliau, prieisi prie esmės? Gerai, bandysiu prie jos eiti. Vaiko/paauglio vagiliavimas paprastai reiškia, kad jam trūksta nuoširdaus tėvų domėjimosi juo, supratimo, atjautos ir tikro rūpesčio, galų gale, besąlyginės tėvų meilės. Ir kas gi to netrokšta?

Dabar gi, greičiausiai jūsų sūnus įgijo kokią nors priklausomybę ir, jei pinigai dingsta dideliais kiekiais, tikrai nenorėčiau Jūsų gąsdinti, gal net rimtą priklausomybę. Tai gali būti alkoholis, narkotikai, lošimai, žaidimai, o gal jis vaišina draugus ir taip gauna jų dėmesį arba tomis priklausomybėmis „nusiskausmina“.

Taip, Ela, manau, kad Jūsų sūnus greičiausiai išgyvena didesnį ar mažesnį skausmą, nusivylimą jumis, tėvais, o tuo tarpu tai, kam tie pinigai skirti – alkoholis, nikotinas bei kiti narkotikai ar svaigalai, įvairios pramogos su draugais – leidžia jam lengviau šiuos jausmus ištverti ar nepatirti jų išvis.

Prarastas autoritetas

Paaugliai dažnai būna tokie akiplėšiški, nepagarbūs ir nesiskaitantys su savo tėvais todėl, kad jie pyksta, niršta ant jų, ir tuomet pradeda su tėvais elgtis taip, kaip šie elgėsi ar elgiasi su jais. Jiems pradeda nelabai rūpėti tėvų nuomonė, nes šie tiesiog prarado autoritetą. Be to, bendraudamas su tėvais, kurie jo negirdi ir nemato, vaikas neišsiugdo empatijos, nes jos negavo ar negauna iš savo tėvų…

Deja, kartais paaugliai supranta, jog tėvai jiems visą laiką melavo, apgaudinėjo, nebuvo „tikri“ ir pradeda jausti siaubingą skausmą: galbūt kažkur gatvėje yra žmones, kurie daug geriau juos supranta, su kuriais jis jaučiasi savas ir priimtas, o namuose jam yra šalta, nejauku, nesaugu, galbūt jis suvokė, kad tėvai jam tik sakė, kad jį myli, o jis vieną dieną aiškiai suprato, kad iš tikrųjų, nė velnio nemyli…

Kartais toks vaikas jaučiasi, kaip kad jūs rašote „nepagaunamas“, taip tarsi būtų „neliečiamas“, lyg turėtų kažkokių privilegijų, kurių kiti neturi, tarsi galvotų, kad jam galima taip elgtis, nes jis turi kažkokį išskirtinumą, pavyzdžiui, gali imti pinigus ir apsimesti, jog niekas nevyksta… Taip formuojasi narcistinė asmenybė. Iš tikrųjų toks asmuo jaučiasi labai nesaugiai ir jam būna labai baisu, kad jį vieną dieną demaskuos ir jam bus siaubingai gėda, bet dėl to jis daro viską, kad niekas nieko net neįtartų. Žinoma, kad jis neprisipažįsta ir išsisukinėja visais įmanomais ir neįmanomais būdais.

Jei paauglys gėdos ir baimės nejaučia, situacija dar baisesnė, nes šiuo atveju kažkaip jį paveikti, įtakoti, susitarti ar sugrąžinti pasitikėjimą praktiškai sunkiai ar beveik nelabai ir įmanoma. Asmuo tampa tarsi robotas: veikiant tam tikriems psichikos gynybiniams mechanizmams „nebejaučia“ jokių emocijų (nei meilės, nei labai didelio pykčio, nei baimės ar gėdos. „Ir apie kokią sąžinės graužatį jūs čia visi kalbate, kur ji ta sąžinė, cha cha cha?“). Šiuo atveju paauglys elgiasi destruktyviai: vagia, žaloja, meluoja, griauna net nesusimąstydamas ir nebesimoko iš savo elgesio pasekmių. Jo ar jos siela yra dar labiau sužeista. Taip formuojasi antisociali arba taip vadinama sociopatinė asmenybė.

Taigi, Ela, viskas yra daug sudėtingiau nei atrodo iš pradžių: manau, akivaizdu, kad sūnus maištauja prieš jus, tėvus, pyksta, niršta ir tokiu savo elgesiu išreiškia savo emocijas. Kita vertus asocialus, amoralus ar bet koks kitoks „blogas“ elgesys visada yra vaiko pagalbos šauksmas: padėkite man, atkreipkite pagaliau dėmesį, mylėkite mane, sukurkite man saugumą!

Ką daryti tėvams?

Gal dar tikrai dar nevėlu padėti sūnui ir atstatyti/sukurti jo pasitikėjimą jumis? Taigi, ką gi jums dabar daryti?

Tėvų tikslas šiuo atveju turėtų būti atkurti (arba sukurti) pasitikėjimą bei sukurti vaikui saugią atmosferą, kurioje jis galėtų būti savimi, dalintis savo jausmais. Jūs galite vėl bandyti nuoširdžiai pasikalbėti su savo sūnumi, galbūt net atsiprašyti jo už tai, kad anksčiau jo nematėte, negirdėjote (jei taip buvo ir jei taip iš tikrųjų jaučiatės). Jeigu jums patiems nepavyktų rasti kontakto su sūnumi – galbūt jis yra nutrūkęs ar sūnus yra galutinai jumis nusivylęs – susiraskite gerą specialistą, kuris padėtų jums kartu su vyru suvokti, kas gi čia vyksta, „išmokytų“ jus, kaip reikėtų kalbėtis su vaiku, kaip sukurti jam tą saugią aplinką, kurioje jis galėtų išsipasakoti, kurioje galėtų jums atsiverti. Svarbiausia, kad vaikinas jaustų, jog jis nebus smerkiamas, žeminamas, kaltinamas ir galėtų tiesiog atsiverti ir papasakoti, kaip gi viskas vyksta iš tikrųjų, galbūt net paaiškės, kad sūnus yra skolingas pinigų kam nors…

Tėvų laukia darbas su savimi

Suprantu, jog visam tam reikia didžiulės jūsų pačios drąsos ir atvirumo, nusiteikimo susidurti su pačia savimi: galbūt ne pačiais maloniausiais ir gražiausiais  dalykais savyje. Dirbant su savimi, analizuojant ir bandant viską įsisąmoninti, galbūt net paaiškės, kad jūs pati savo vaikystėje/paauglystėje jautėtės panašiai kaip jūsų sūnus, nes ir jūsų tėvai niekada iš tikrųjų jūsų nesuprato ar nemylėjo, galbūt atsivers skaudžios praeities žaizdos, traumos…

Visgi visada yra išeičių. Tam ir esame mes, psichologai, psichoterapeutai, analitikai. Taigi, jei atsivėrę išgyvenimai, patirtys bus labai skausmingi, jūs galėsite pati pradėti savo psichoterapiją ar pasikonsultuoti su patyrusiu specialistu dėl savo sunkių jausmų. Jei norėsite, gerų ir šiltų santykių su savo sūnumi, Ela, Jums bet kuriuo atveju teks dirbti su savimi: vienai ar su kažkieno pagalba, bet praktiškai garantuoju, kad tikrai reikės.

Kai vaikas ar paauglys yra praradęs pasitikėjimą savo tėvais ir yra labai jais nusivylęs, kartais gali būti labai veiksminga, vertinga ir prasminga jam pačiam pasikalbėti su kokiu nors suaugusiu žmogumi: nebūtinai psichoterapeutu ar psichologu. Galbūt kunigu, vienuoliu, dvasiniu mokytoju, jei vaikinas yra religingas ar tikintis žmogus, mokytoju, t.y. žmogumi, kuris jam butų autoritetas. Galbūt jūsų šeimoje, giminėje ar draugų rate yra koks nors artimas giminaitis, bičiulis, draugas, žodžiu, koks nors išmintingas žmogus, kuris imponuoja jūsų sūnui, kurį vaikinas gerbia, kuris jam yra pavyzdys? Jei tokio žmogaus nėra, tuomet bandykite kalbinti sūnų nueiti pasikalbėti pas tokį žmogų, kurį jis pats pasirinktų. Jei vaikinas nesutiks, tuomet vienintelė išeitis (beje, labai gera ir pati veiksmingiausia): keistis patiems, pradėti gerbti ir mylėti save ir savo sūnų bei mokytis su juo kalbėtis.

Galiu rekomenduoti Jums danų kilmės šeimos psichoterapeuto Jesper Juul knygą „Paaugliai. Kai auklėjimas nebepadeda: ramiai per audringus laikus“. Galbūt joje rasite atsakymus, tikrai labai siūlyčiau ją paskaityti ir gerai „įsiskaityti“.

Sėkmės Jums, Ela, priimant save ir savo sūnų, atrandant naujos kokybės santykį su pačia savimi ir savo vaiku! Su meile, Ramunė.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt