Kaip išsilaisvinti iš sąlygotumų?5 (1)
Iliustracija: Markusweber93 / Pixabay.com
Ką reiškia išsilaisvinimas iš sąlygotumų? Atsakyti galima trumpa istorija.
Vienas žmogus užsisakė pas siuvėją kostiumą. Siuvėjas, tiesą sakant, buvo nekoks. Kai kostiumas buvo pasiūtas ir žmogus jį apsivilko, jis gerokai nustebo:
– Kodėl švarko rankovė tokia trumpa?
– Tai tavo, žmogau, ranka per ilga! Tu savo ranką įtrauk ir tada rankovė nebus trumpa, – atsakė siuvėjas.
Žmogus įtraukė ranką ir rankovė pasirodė kaip tik.
– O kodėl viena kelnių klešnė tokia ilga? – paklausė žmogus.
– Tai tavo koja per trumpa, – atsakė siuvėjas. – Tu ją labiau ištempk!
Žmogus ištempė koją, tada kelnės atrodė kaip tik.
Taip žmogus taikėsi prie kostiumo dar ir dar. Išeinant iš siuvėjo kostiumas atrodė gerai, bet žmogus atrodė kaip visiškas luošys. Gatvėje visi žiūrėjo į jį su gailesčiu.
Tas kostiumas ir yra sąlygos, kurias mes turėjome priimti tam, kad iš savo artimųjų gautume meilės, dėmesio, kurių mums nepaprastai reikėjo vaikystėje, kad augtume, jaustumėmės matomi, įvertinti, priimti. Kiekvienas iš mūsų yra toks prisitaikęs prie kostiumo žmogus.
Norėdami daugiau nebesitaikyti prie šio netinkamo kostiumo ir išsitiesti, turime ištyrinėti savo „kostiumą”. Šį „kostiumą” pasiuvęs siuvėjas yra mūsų aplinka. Tai gali buti artimi žmonės, tėvai, mokytojai, broliai seserys, giminės, kartais net kiemo draugai. Kiekvienas iš mūsų gimęs yra švarus, kaip neprirašytas popieriaus lapas, gyvenantis natūralia Budos prigimtimi. Tam, kad mes būtume ir toliau natūralūs, kaip Buda ar prabudęs dzen meistras, mūsų prigimčiai reikia palaikymo, teisingo atspindėjimo.
Bet mūsų aplinka yra netobula. Vaikas nežino, kas jis yra, jo ego dar nesusiformavęs. Mūsų ego pradeda formuotis iš kitų žmonių požiūrio į mus. Deja, dažnai aplinkiniai yra kaip kreivi veidrodžiai. O kartais didesnį poveikį tik besiformuojančiai vaiko sąmonei daro ne išsakomos nuomonės, bet tai, kas nutylima šeimoje, atmosfera, sklandanti tarp šeimos narių. Pvz., šeimoje auga mažas berniukas, jo tėvas yra neištikimas mamai. Motina ir kiti šeimos nariai apie tai akivaizdžiai nežino. Bet berniukas užaugęs ir tapęs vyru norės būti neištikimas savo žmonai, nes „tikras vyras” yra neištikimas žmonai.
Taip mes užaugame, mokydamiesi iš daugybės kreivų veidrodžių. Ir nenuostabu, kad mūsų ego tampa ne vieningu „aš”, bet minia skirtingų „aš”, kurie dažnai kovoja, ginčijasi, kritikuoja, gniuždo, stumia. Jei atidžiau pažiūrėsite į savo vidų, rasite ten vidinį kritiką, pralaimėtoją, kaltintoją, agresorių, paklusnų berniuką ar mergaitę, neklaužadą ir daug kitų savo dalių.
Taip mes ir užaugome. Štai keletas pavyzdžių, kaip veikia tie mūsų „kostiumai” (angliškai tai vadinama conditionings):
- Mes mylime savo artimus žmones, bet kartu žeidžiame juos, kartais net būname jiems agresyvūs, nes mūsų gyvenimą valdo įsitikinimas „meilė – tai skausmas”;
- ilgimės gražių santykių su mylimuoju ar mylimąja, bet nuolat pasirenkame ne tą, arba, jei išlaikome santykius išorėje, iš tikrųjų leidžiame juos užvaldyti rutinai, nes „meilės negali būti” ar ,,aš nevertas tikros meilės“;
- Dažnai net tada, kai pasiekiame tai, apie ką svajojome, jaučiamės nepasitenkinę ar jaučiamės esą nevykėliai (programa „esu nevykėlis”);
- Dėl karjeros paaukojame gyvenimo džiaugsmą: „Dirbk sunkiai, išsekink save, bet įrodyk kad tu kažką gali!” arba „Tu turi būti pirmas!”
Blogiausia, kad šios ir daugelis kitų programos veikia be mūsų sąmoningo dalyvavimo. Ir mums nesuvokiant, mūsų ankstesnė patirtis, kurios mes net neprisimename, nulemia mūsų visą ateinančio gyvenimo scenarijų. Jau prieš 40 metų E. Bernas atrado, kad žmogus turi jau parašytą viso gyvenimo scenarijų ir, jei jis jo pats neperpranta, tai tik tą ir daro, kad realizuoja jį. Pvz.: girtuoklis, gelbėtojas, pavyduolis, nepatenkinta gyvenimu žmona, „aš esu geriausias” ir dešimtys kitų.
Kalbėti apie sąlygotumus (ar conditionings) bei pamatyti juos kituose yra lengviau, negu atrasti juos savyje. Tam yra sukurti specialus terapiniai procesai: „Drąsi meilė”, „Maištaujanti dvasia“, „Laisvės procesas”, „Asmeninės laisvės mokymai“.
Vakaruose buvo sukurtas Fisher-Hofman darbo su sąlygotumais metodas. Vėliau į jį įtraukus meditaciją buvo sukurti jau minėti procesai.
Kodėl taip svarbi meditacija ir kodėl meditacijai yra svarbi terapija? Sąlygotumai yra mumyse išsidėstę sluoksniais, kaip svogūne. Jūs sėdite ir norite medituoti, bet ateina visokiausios mintys, protas blaškosi, tos mintys ateina iš skirtingų „svogūno” sluoksnių ir neleidžia būti čia ir dabar. Arba meditacija padeda vėl susijungti su savo prigimtimi, bet pastebite, kad labai greitai sugrįžtate prie senų įpročių.
Meditacija padeda surasti savąjį centrą, stebėtoją arba Budos prigimtį, o terapija padeda įsisąmoninti visa tai, kas nesate jūs, ir tada tampa žymiai lengviau iš to išsilaisvinti. Darbo su sąlygotumais (arba, vaizdžiai tariant, išsitiesimo neteisingai pasiūtame kostiume) metodai padeda mums įsisąmoninti idėjas, įsitikinimus, matymus apie save ir kitus, kuriuos mes perėmėme iš netobulos aplinkos, panaikinti juos ir priimti tą gėrį, kurį gyvenimas yra pasiruošęs pasiūlyti čia ir dabar.
Psichoterapeutas Aidas Giedraitis / hara.lt