Kaip išsiskirti? Apie skyrimąsi ir skyrinėjimąsi

Iliustracija: Ed Yourdon on Foter.com / CC BY-NC-SA

Atsisveikinti dažniausiai reikia tada, kai labiausiai reikia artumo. Užtenka kelių sekundžių, kad žmogų įsimylėtum, bet gali praeiti metai, kol pagaliau jį pamirši. Psichologai yra daug parašę apie tai ką jaučia žmogus, po artimo žmogaus mirties, taip pat pastaruoju metu daugėja psichologinių skyrybų studijų. O kas su žmogumi vyksta ne šeimos, o tiesiog ilgalaikių santykių iširimo metu? Juk kiekvienas mūsų turi vienokią ar kitokią skyrimosi patirtį. Kokie čia egzistuoja dėsningumai ir kaip psichologija gali padėti pereiti šį nelengvą etapą, kad jis paskatintų, o ne sustabdytų žmogaus vystimąsi?

Ar verta skirtis?

Išsiskyrimo problema psichologo kabinete dažna. Paprastai kreipiamasi dviem klausimais: ar verta skirtis, kai santykiai atneša daug skausmo ir kaip išsiskirti, kai šis sprendimas jau priimtas.

Šio straipsnio tikslas – atsakymas į antrąjį klausimą, bet trumpam stabtelėkime ties pirmuoju. Psichologinėje literatūroje apstu kriterijų, nusakančių, kada santykiai tampa beviltiški: išsiskiria ilgalaikiai partnerių tikslai, prasideda ne tik nesiskaitymas bet ir nepagarba vienas kitam ar net žeminimas, įvyksta nepataisomų dalykų, kaip smurtas ar neištikimybė ir t.t. Ir visgi šiais kriterijais pasinaudoti labai sunku. Kiekvienas iš mūsų pažįsta žmonių, kurie lieka kartu net labai destruktyviuose santykiuose, tuo tarpu kiti išsiskiria dėl regis visai nedidelių problemų ir to nesigaili, galiausiai, kai kurie žmonės, nutraukę baisius santykius sukuria naujus, dar baisesnius. Padėti kitam žmogui atsakyti į klausimą, ar verta skirtis nelengva. Draugės, giminės ir kiti patarinėtojai paprastai mažai gilinasi į šiuos sudėtingus santykius, o psichologui gali trūkti svarbios informacijos. Kartais lieka tik viena išeitis – besiskiriančio intuicija. Geroje būsenoje, kai emocijos ir protas skaidrūs, mūsų vidinis balsas gana tiksliai žino, ar iš santykių dar verta ko nors tikėtis.

Artėjančio galo ženklai

Artėjant galui labai išryškėja tarpusavio skirtumai. Dažnai kivirčijamasi, nesutinkama su vienas kito nuomone. Po to seka atsiribojimas. Nebekalbama apie tarpasmeninius santykius, vengiama jautrių ir skaudžių temų, tylima, pokalbiai tampa paviršutiniški ir priverstiniai, būnant kartu jaučiama įtampa ir nepatogumas. Problemos jau nebesprendžiamos, o kaupiamos. Siekdami išvyti nemalonius jausmus, žmonės pradeda rečiau matytis, vengia vienas kito: „pavargau“, „pakalbėsime vėliau“, „turiu darbo“ ir kt. Paprastai pirmi sprendimo ženklai būna ne mintys, o pojūčiai. Dažnas artėjančio išsiskyrimo ženklas yra atvėsę intymūs jausmai. Bet tai gali būti ir kiti jutimai. Atsibudusi iš ryto iš pradžių galvodavau: “Viešpatie, tavęs nėra šalia… Aš to nepakelsiu”. O vieną rytą mintyse nebeišgirdau pažįstamų žodžių“.

Kiek laiko trunka išsiskyrimas?

Tyrinėtojai iš Kalifornijos universiteto apskaičiavo: minimalus laikas, kuris turi praeiti nuo išsiskyrimo momento iki santykinio nusiraminimo, yra lygus pusei to laiko, kurį žmonės buvo kartu. Rusijos psichoterapijos ir klinikinės psichologijos instituto specialistai, apklausę daugiau nei tūkstantį vyrų ir moterų, nustatė kad sielos skausmas, praeina per laikotarpį, kuris trunka nuo trijų mėnesių iki trejų metų. Gal būt, išsiskyrimo laikas toks skirtingas dėl to kad labai priklauso nuo to kiek išsiskyrimo pergyventa jau pačiuose santykiuose, kiek tie santykiai buvo iš tiesų artimi, t.y. kiek prarandama ir nuo to kiek psichologiškai sveikas yra žmogus. Labai sutrikusiems žmonės skyrybų skausmą gali „virškinti“ visą likusį gyvenimą, arba lengvai pradėti ir nutraukti daugybę santykių. Galėjimas ištverti išsiskyrimo skausmą priklauso nuo to kiek saugus vaikystėje buvo vaiko ir motinos ryšys. Žmonės, nejautę meilės arba palikti per anksti išsikyrimus pergyvena labai sunkiai.

Atsiskyrimo stadijos

Atsiskyrimo stadijas nagrinėdama pergyvenimus mirus artimam žmogui primoji aprašė Kubler Ross. Ne visi žmonės šias stadijas patiria vienodai, bet visgi išsiskyrimo psichologijoje jos buvo ir lieka labai svarbios. Žmonės, kurie skiriasi daug kartų šias stadija išgyvena vėl ir vėl.

Šoko stadija. Pirmas išsiskyrimo su mylimuoju etapas – šokas, lydimas baisų fizinių pojūčių, verkimo, negalėjimo miegoti, tai krizės stadija, kuri gali trukti iki dviejų mėnesių, po to organizmas paprasčiausiai išsenka. Tai maištas, nenoras susitaikyti su meilės pabaiga, noras neigti realybę, derėtis su aplinkiniais ir likimu, kad viskas grįžtų į savas vietas: „Kūnas sunkus, ties širdim veriantis skausmas, tarsi į nugarą būtų įvarytas peilis. Atrodo, jog be tavęs mirsiu. Geriausia būtų išgerti raminančių vaistų, bet iš kur jų gauti? Jaučiuosi kaip paliktas vaikas. Tu niekada nebepasirodysi. Kur dėtis? Laikas suakmenėjo ir virto vientisu skausmu.“

Depresija. Vėliau prasideda depresija, liūdesys, kaltinimai pačiam sau dėl nenusisekusių santykių. Iš nematomų griuvėsių išeiti trukdo nepilnavertiškumo jausmas, kuris tarsi įšvirkščia į sielą beviltiškumo nuodų, nesinori bendrauti su žmonėmis, sunkesniais atvejais prasmės netenka ir darbas: „Man liūdna ir norisi į mėnulį. Ten viskas būtų kitaip ir žemė iš tikro pradingtų. Gal ir dabar yra skaistykla, o ne gyvenimas, juk viską stebiu iš šono, tarsi manęs ir nebūtų. O gal gyvenimo niekada ir nebuvo?“ Depresija gali trukti ilgai. Kaip pakelti savęs vertę? Ją pakelti gali padedėti draugai- galima “susilieti” su grupe, su stipriu lyderiu. Bandyti atsiminti prarastojo trūkumus padeda susitikimai su juo, kurių metu jūs pamatote ne angelą, o realų žmogų. Padeda ir bandymas tobulinti save.

Atgaila. Šią stadiją keičia atgailos etapas. Žmogus bando pasikeisti, parodyti gerąją savo pusę, trokšdamas susigrąžinti mylimąjį, kurį pradeda idealizuoti :„ Jis rašė laiškus, atveždavo dovanas, apie kurias mūsų “taikos” periodu galėjau tik svajoti“ Jis tikisi, kad pastangos ką nors duos, bet jei susitikimai vyksta tik vienos pusės iniciatyva, greičiausiai kita pusė atsiliepia tik todėl, kad pati išgyvena išsiskyrimą, o ne todėl, jog galvoja apie santykių pratęsimą. Atgailos etapas ypač sunkus, kadangi nuoširdžiai dedamos pastangos pasitaisyti, o rezultato nėra. Atrodo, kad dievas nusisuko ir nebenori žmogaus išgirsti. „Taigi, mano žmogau, aš vis apgailestauju, kad tave praradau ir per ataskaitinį laikotarpį – aštuonerius metus – nieko nenuveikiau. Tą laiką galima sulankstyti ir išmesti į šiukšlių dėžę. O ano laiko nesugrąžinsi. Todėl ir rašau apie tuštumą. Tuštuma – tai švelni, balta mirtis. Kartais galvoju: o gal prarasdama tave įgijau ką kita? Nesąmonė. Neįgijau nieko ir viską praradau. Atrodo, kartais Dievas siunčia ne pamokas, o baisias bausmes.“

Kaip mes galime padėti tokiam žmogui? Tiesiog daug kartų kartoti, kad skausmas praeis.

Pyktis. Jei šis bandymas nesėkmingas, prasideda agresijos stadija, kyla noras atkeršyti: „Beveik išeinu, bet iš paskutinių jėgų sakau: kaltinu, kaltinu, kaltinu. Kai baigsiu kaltinti šis paskutinis ryšys nutrūks“. Dažnai prarastasis kuriam laikui tampa “atpirkimo ožiu“, kurio keikimas kurį laiką gyvenimui suteikia prasmę. Beje, psichologai nustatė- jei žmogus linkęs kaltinti tik kitą, išsiskyrimas vyksta skausmingiau ir trunka ilgiau.
Beviltiškumas. Pykčiui praėjus lieka tyli viltis, kad kada nors viskas vėl bus kaip buvę. Ir tik tada, kai miršta paskutinė viltis, pvz. buvęs vyras susiranda naują moterį, žmogus susitaiko su esama padėtimi.

Skirtis iš karto ar išsilaisvinti po truputį?

Nors psichologai rekomenduoja nepjauti katinui uodegos kas dieną po milimetrą, o kirsti iš karto, praktikoje tik retas žmogus sugeba išsiskirti ryžtingai. Daugeliui skyrimosi procesas užtrunka metų metais. Tokiu atveju kančios tęsiasi, bet yra ne tokios stiprios, todėl toks procesas kai kuriems žmonėms – vienintelis variantas.

Kai žmogus tikrai žino, kad reikia išsiskirti, bet negali žengti šio sunkaus žingsnio, pirmiausia reikėtų pradėti tolti smulkmenose: pvz. kartu nebeieti į svečius, nebevalgyti, vis mažiau pasakoti apie savo gyvenimą, galų gale pradėti statyti mašiną nebe šalia mylimojo namų, o gerokai toliau. Svarbu ne tik mažinti artumą, bet ir pradėti gyventi kitais dalykais- užsiimti nauja veikla, susipažinti su naujais žmonėmis. Tolstant labai svarbu nesipykti, nes susipykimas padidina skausmą ir stipriau norisi grįžti, tuo tarpu geri santykiai suteikia saugumo jausmą ir drąsina tyrinėti naują gyvenimą. Todėl išsiskiriant svarbu su dėkingumu atsiminti, ką gavote iš žmogaus, nuo kurio tolstate. Pavyzdžiui, galima užsiimti tokia savihipnoze: kartas nuo karto garsiai pakartoti: „Aš tau labai dėkinga kad buvai mano gyvenime ir tiek daug man davei. O dabar aš einu toliau“

Ilgas skyrimasis turi ir vieną akivaizdų pliusą – jis padeda pamažu suvokti, kas prarandama ir susigrąžinti save, o per aštrus skausmas gali priversti vėl bėgti pas mylimąjį, pamiršus visas nepakeliamas problemas arba priversti peršokti į kitą glėbį. Kartais delsimas net išeina į gera- kai kurie žmonės pamažu atsilaisvindami vienas nuo kito suartėja iš naujo.

Daug blogiau, jei skiriantis ima vykti nesibaigiantys ginčai- susitaikymai- ginčai, kuriamos iliuzijos, gaištamas laikas, išsiskyrimo stadijos pergyvenamos daug kartų beprasmiškai kankinantis. Kartais viskas įgauna nesveikos priklausomybės pavidalą. Psichologai naudoja terminą „adrenalininis ilgesys“ – tai reiškia, kad sielvarto ir kančios valandomis dėl sudužusios meilės į žmogaus kraują stipriai priplūsta adrenalino prie kurio žmogus pripranta.

Kaip psichologija gali padėti pragyventi šią kančią?

Svarbiausia – duoti sau laiko. Galbūt po kelių savaičių pertraukos atsakymas, kodėl išsiskyrėte ir nepaaiškės, tačiau jūs visgi nustosite lieti ašaras. Tam tikras situacijas gyvenime tiesiog reikia išbūti. Kuo labiau mėginsite save įtikinėti, kad turite viską užmiršti, tuo sunkiau tai pavyks padaryti. Geriau būti liūdnu ir leisti sau sielvartauti. Panėrę į liūdesio jūrą galite vieną dieną pajusite, kad pasiekėte dugną, o nuo dugno jau bus galima atsispirti.

Kiek verta pasinerti į jausmus, o kiek nuo jų atsitraukti? To klausia daugelis klientų. Pačios aštriausios fazės metu, kai emocijos nepakeliamos, atsitraukimas gali išgelbėti jūsų fizinę sveikatą, labai užsiėmusiems žmonėms tiesiog nėra kada kentėti, o kai užimtumas sumažės, pasąmonė jau bus spėjusi prisitaikyti prie problemos. Labai padeda sunkus fizinis krūvis. Atsikratykite daiktų, primenančių pražuvusią didelę ir tyrą meilę.

Nors kol kas dar sunku matyti žmones objektyviai ir visi santykiai atrodo blogesni už prarastąjį, verta bandyti plėsti bendravimo ratą. Tiek pomėgiai, tiek žmonės labiau gali pasitarnauti kaip erdvė, kurioje jūs išgyvensite savo skausmą, kad jis pamažu pasitrauktų. Psichologai pastebėjo: žmogui lengviau nugalėti skausmą, kai jis padeda kitiems. Gana didelis išsiskyrimo pliusas – laisvas laikas, kai galima užsiimti kitais pomėgiais, kuriuos buvot apleidęs. Bet, kadangi išsiskyrimo skausmas labai sunkus, svarbu susirasti pagalbininką- žmogų, kuris galės dar ir dar kartą būtų su jumis skausminguose prisiminimuose, tarkim psichologą. Jis padėtų pripažinti savo sunkius jausmus, bet svarbiausia- juose išbūti, tikint kad jie kada nors baigsis.

Vietoj pabaigos

Įsivaizduokime, tokią planetą, kur žmonės nejaučia liūdesio ir skiriasi be kančių. Ar mes norėtume tokio gyvenimo? Išsiskyrimo skausmas mums duotas ne veltui, o tam, kad pamažu atsisveikintume ne tik su prarastu žmogumi bet ir su savo paties dalių ir patirčių praradimu, kurios be to žmogaus jau niekada negalės gyventi. Jei nejaustume liūdesio, mintyse nesilaikytume įsikibę į praeitį ir galėtume laisvai šokinėti per santykius, matyt nebejaustume kas mes patys esame ir suskiltume į paviršutiniškus fragmentus.

Į išsiskyrimą reikia sugebėti pažiūrėti teigiamai: nuostabu, kad galėjome patirti meilės jausmą. Išsiskyrimo patirtis nenueis veltui, ateityje jūs geriau pažinsite savo jausmus, kurdamas santykius padarysite mažiau klaidų ir lengviau išgyvensite atsiskyrimo skausmą.

Kiekviename artimame žmoguje kaip veidrodyje mes ieškome patys savęs, dėl to iš pradžių jį įsimylime ir idealizuojame. Skirdamiesi mes tarsi prarandame patys save, save gražiausias dalis. Bet tai, ką išeidamas nusinešė mylimasis galima susigrąžinti arba įgyti. Augimo procesas vyksta atsiskiriant nuo žmonių kuriuos mylime ir idealizuojame. Pirmą kartą tai įvyksta paauglystėje. Sveikstantis pacientas irgi atsiskiria nuo psichologo, ima jam priešintis. Nors permainos panašios į mirtį, praradimas – tai skausminga galimybė išplėsti save ir savo pasaulį. Norint augti reikia nuo ko nors atsiskirti.

Pirmą kartą spausdinta: “Aš ir Psichologija”

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info