Kaip kritinėse situacijoje tampam didžiausiu savo priešu?
Žmogus gali sau tapti didžiausiu priešu. Kažkokiu būdu mes turime polinkį sunkiu gyvenimo metu, sau situaciją dar pabloginti, ne padėti sau, ne palaikyti save, ne pasirūpinti savimi, bet padaryti, taip, kad pasijustume dar blogiau ir prarastume jėgas keisti situaciją ir tiesiog nebematytume galimybių tą situaciją keisti.
Tarkim, Jus atleido iš darbo, išsiskyrėte su antra puse, nusikalbėjote per giminės balių. Tiesiog patyrėte nesėkmę, nusivylimą, padarėte klaidą. Žmonėms taip nutinka. Ir tada atsitinka taip, kad mes sau pakišam koją ir pradedame sau kenkti. Štai, kaip tai vyksta:
1. Nesirūpinimas savo fiziniu kūnu: nevalgymas arba šlamšto kimšimas; nemiegojimas, svaigalų vartojimas. Savo kūno apleidimas įtakoja, kad pradedame jaustis dar blogiau, nebegalime normaliai mąstyti, priimti logiškų sprendimų. Kritinėse situacijose, kaip tik labai svarbu pasirūpinti savimi ir pirmiausia savo fiziniu kūnu. Net kai, tai yra labai sunku padaryti, savęs apleisti negalime. Tad pirmiausia reikia eiti miegoti, tada valgyti. Jei nepavyksta užmigti, nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus.
2. Atsiribojimas ir pagalbos atsisakymas. Užsidarymas su savo skausmu, vienatve, atsitraukimas nuo žmonių, kurie gali padėti, išklausyti, patarti. Po kurio laiko žmonės nustoja bandyti megzti ryši su žmogumi, kuris nuolat atsitraukia. Žmogus mąsto ir problemas sprendžia kalbėdamas, todėl labai naudinga išsikalbėti, kalbant klausome savęs ir tai padeda susivokti, kas vyksta. Todėl sudėtingose gyvenimo situacijose labai naudinga kalbėtis. Net nebūtina atsižvelgti į kitų žmonių nuomonę ar patarimus, bet svarbu išlieti tai, kas vyksta mūsų galvoje.
3. Informacijos ieškojimas google, o ne bendravimas su specialistais. Kaip ten sakoma „teisingai googlinant kiekviena liga mirtina“. Ieškant informacijos internete reikia būti stipriai kritišku ir atsiminti, kad mes ieškome šališkai. Ko ieškosime, tą rasime. Jei reikia specifinės informacijos, visada geriau kreiptis į specialistu, o ne leisti laiką internete. Tai atima daug laiko, labai retai pateikia išsamią ir teisingą informaciją, o įvaro daug baimių ir atima jėgas veikti.
4. Praeities atrajojimas. Vėl ir vėl galvojimas, kaip kas vyko, ką aš padariau, ką galėjau daryti kitaip. Ir vėl iš naujo sukamas ratas. Juostelės sukinėjimas pirmyn ir atgal sukuria pelkės efektą. Realybėje niekas nevyksta, praeities pakeisti negalime, o sukinėjimas filmas sukelia tik skausmą, kaltės jausmą, liūdesį. Čia vertėtų paspausti STOP mygtuką ir sugrįžti į realybę. Tai galima padaryti įsižeminant. Įsižeminti mes galime per savo kūno pojūčius: klausą, regą, skonį, lytėjimą, uoslę. Būtent mūsų kūno pojūčiai mus gali ištraukti iš mintinio pasaulio į realybę.
5. Vilties atsisakymas. „Geriau nebus“, „Neverta stengtis“, „Nebematau prasmės“, „Kam visa tai“… Taip sako mums mūsų smegenys ir mes patikime. Patikime ir pasiduodame. Garantija tik viena, jei nieko nedarysime, nieko ir nebus. Čia labai padėti gali tikslo išsikėlimas, mažas, artimas, paprastas, bet tikslas, kad ir susitvarkyti spintą.
Atsimenu pokalbį su savo labai išmintinga bendramokslę. Buvo sunki sesija ir aš jos paklausiau, kaip ji gyvena, o ji visa išsišiepus nors ir pajuodusiais paakiais, atsakė, kad puikiai. Tada aš nusistebėjau ir pasiteiravau ar jai nėra sunku, tiek daug mokytis, o ji atsakė, kad sunku, tik nereikia to sureikšminti, nes nuo to niekas nesikeičia, o gyventi su savo gyvenimą gyventi tenka jai pačiai, todėl geriau gyventi gerai.. Perfrazuojant liaudies patarlę – „Nekask sau duobės“, nes išlipti gali būti sunkiau nei tą duobę išsikasti.
Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
Kviečiu į audio seminarų ciklą: „Kaip tapti mama pačiai sau“: https://www.facebook.com/events/3088497327933861/
Konsultacijos gyvai Kaune ir skype www.psichologijoscentras.lt