Kaip palaikyti santykius su išvykusiais artimaisiais?
Daugelis susiduria su situacija, kai patys artimiausi žmonės – vaikai ar anūkai – gyvena užsienyje. Atstumas keičia bendravimo įpročius, o nuolat besisukančios mintys apie vienatvę ir užvaldantis ilgesys gali tapti tikra našta emocinei sveikatai. Kasdienybė, kuri anksčiau buvo kupina gyvo kontakto, tampa kitokia – pokalbiai persikelia į ekranus, susitikimai tampa retesni, o laukimas užsitęsia. Tokiomis aplinkybėmis žmogus neretai ima jausti, kad ryšys silpsta, o ilgesys gali virsti praradimo ar netekties jausmu, lydimu nerimo, liūdesio ir tuštumos, kurie pradeda trikdyti kasdienę pusiausvyrą.
Kai artimieji toli: kaip susitaikyti su realybe
Psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Simona Lukoševičienė pažymi, kad, remiantis J. Bowlby prieraišumo teorija, galima teigti, jog artimas ryšys tarp tėvų ir vaikų yra tarsi pusiausvyros šaltinis. Tai taikytina ir ryšiui tarp anūkų ir senelių. Todėl, kai vaikai ar anūkai išvyksta gyventi į užsienį, ta pusiausvyra tarsi yra suardoma.
„Išvykimas gyventi į užsienį gali sukelti emocinį skausmą vien dėl pasikeitusio ryšio. Jo pokyčiai neretai kelia mintį, kad ryšys nutrūksta, nes kinta jo forma ir dažnumas. Dėl to gali atsirasti praradimo ar netekties jausmas, lydimas liūdesio, nerimo ir tuštumos“, – teigia psichologė.
Be abejo, kyla iššūkis prisitaikyti prie naujos realybės, kai artimieji gyvena svetur ir jų kasdienybės nebematai iš arti. S. Lukoševičienė akcentuoja, kad pirmiausia reikia priimti savo jausmus, leisti sau jausti, išgyventi juos.
„Yra tekę girdėti frazę: „Taigi ko čia verki, juk vis tiek bendrausit, niekas nemirė“, kuri gali signalizuoti, jog tai, ką aš jaučiu, yra nenormalu, negerai, taip būti neturėtų“, – sako psichologė ir pabrėžia, jog būtent jausmų priėmimas gali sumažinti emocinę įtampą.
Artumo jausmas per atstumą ir emocinė pusiausvyra
„Nors artimieji ir pakeitė gyvenamąją vietą, tačiau ryšio poreikis niekur nedingo, tad rekomenduočiau sukurti naujus bendravimo būdus, kurie galėtų padėti palaikyti ryšį per atstumą“, – pataria psichologė.
Ji siūlo susikurti tam tikrus naujus ritualus, tai gali būti trumpi kasdieniai pabendravimai internetu (balso žinutėmis, raštu), virtuali kavos pertrauka ar bet kas, kas tinka abiem pusėms. Reguliarumas suteikia stabilumo, mažina atskirties, vienišumo jausmus.
„Svarbu apsibrėžti lūkesčius, nes atstumas tikrai gali sukelti daug chaoso, nesusišnekėjimo, vienas kito nesupratimo, būtina apsibrėžti, koks bendravimo dažnumas tinka abiem pusėms, koks būdas yra priimtiniausias, ką vienai ir kitai pusei reiškia artimas ryšys, kaip jį supranta“, – nurodo S. Lukoševičienė.
„Neuromedos“ specialistė pažymi, kad ritualai padeda ne tik santykyje su kitais, bet ir santykyje su savimi: „Taigi išsaugoti savo emocinę pusiausvyrą gali padėti trumpi pasivaikščiojimai, ryto ar vakaro rutina, kuri ramina. Tai gali būti bet kas, kas jums teikia malonumą, ką darydami jaučiatės saugiai – hobiai, socialinė veikla.“
Ji primena, kad kiekvienas galime stebėti savo mintis, atpažinti dažniausiai besisukančias ir įvertinti, kokią įtaką jos daro savijautai. „Jeigu pastebite, kad mintys trukdo, kelia liūdesį, kurio nepavyksta sumažinti, vertėtų jas atpažinti ir keisti į tokias, kurios kurtų saugumą. Pavyzdžiui, mintį „Likau viena, artimųjų nebėra, nežinau, kaip dabar reikės gyventi“ galima pakeisti į panašią: „Artimieji išvyko, dėl to jaučiuosi liūdna ir tikiu, kad gali būti keista, tačiau aš vis tiek galiu su jais palaikyti ryšį“, – pataria psichologė.
Technologijų spąstai: tikras ryšys ar iliuzija
Pasak S. Lukoševičienės, technologijos padeda išlaikyti ryšį, kai jas naudodami iškomunikuojame ir emocinį turinį, pavyzdžiui, kaip jaučiuosi, kai mane ir man svarbius žmones skiria tūkstančiai kilometrų, kuo gyvenu, kas man svarbu.
O bendravimo iliuziją, pasak jos, technologijos sukuria tuomet, kai lieka tik formalumas atrašyti ar sureaguoti, bet dingsta tikras noras bendrauti.
„Pastaruoju metu dažnai gyvenimai viešinami trumpalaikėse „istorijose“, kuriose dalijamasi asmeniniais dalykais. Tokių „istorijų“ peržiūra gali atrodyti kaip informacija apie žmogų ir sudaryti įspūdį, kad žinau, kaip jis gyvena, tačiau iš tiesų tai tik sukuria bendravimo iliuziją, nes konkrečios informacijos apie žmogų jos nesuteikia“, – aiškina specialistė.
Brandus ryšys be sienų
Pasak psichologės, vyresniajai kartai svarbu matyti žmogų gyvai: susitikti, pabūti kartu, kuo nors pavaišinti. Skambučiai ar žinutės dažnai yra pagalbinės priemonės. Vyresni žmonės dažniau subtiliai išreiškia rūpestį: paklausia, ar pavalgei. Jiems svarbu padėti, ką nors atnešti, patarti.
„Jiems artumas – kai yra tam tikras įprastas ritmas: sekmadienio skambutis, apsilankymai, šventės. Tikrai negaliu teigti, kad taip yra visai vyresniajai kartai, tačiau tokią tendenciją galima pastebėti“, – sako S. Lukoševičienė.
Ji pastebi, kad jaunesnioji karta jaučiasi artima tada, kai gali kalbėti apie jausmus, dalintis vidiniais išgyvenimais, būti išgirsti, sulaukti empatijos. Virtualus ryšys yra taip pat laikomas visaverčiu: bendraudami žinutėmis, balsu ar vaizdu jie jaučia tikrą ryšį, net jei tai nevyksta gyvai. Lankstumas svarbiau nei ritualai. Jiems tinka spontaniškas „Gal šiandien vakare pakalbame?“, o laikytis nustatytų tradicijų ne taip svarbu.
Skirtingų kartų žmonės kiek skirtingai suvokia artumą, todėl kyla problema, kaip suderinti požiūrius. Specialistė primena, kad labai svarbu įvardinti, kas kiekvienam reiškia artumą: „Jei vyresnioji karta tai rodo darbais, o jaunesni – žodžiais, galima padėti tai sujungti: jaunesnieji gali parodyti dėkingumą už veiksmus („Ačiū, kad pasirūpinai“, „Man tai labai svarbu“), vyresnieji gali pabandyti išgirsti ir sureaguoti į emocinę dalį („Matau, kad tau sunku, gal norėtum papasakoti?“). Svarbiausia, kad abi pusės jaustųsi matomos, suprastos, išgirstos.“
S. Lukoševičienė pabrėžia, kad brandus, sveikas ryšys yra toks, kuriame abi pusės jaučia saugumą, o ne nerimą: „Sveikame ryšyje nėra baimės būti pamirštam, įtampos dėl neatrašytos žinutės. Taip pat svarbu komunikacija, kuri, kiek įmanoma, yra reguliari, tačiau nevarginanti. Brandžiame ryšyje ne tik dalinamasi savo išgyvenimais, jausmais, nuotykiais, tačiau gilinamasi ir į kitą žmogų.“
Vis dėlto psichologė pastebi, kad prisitaikymas, turbūt, yra vienas sunkiausių aspektų, tačiau tikrai labai svarbus brandiems santykiams kurti. „Sveikame ryšyje nėra „tu privalai man tiek ir tiek kartų skambinti“, kaltinimo „tu visada užsiėmęs ir neturi man laiko“. Taip pat branda yra tada, kai santykyje abu inicijuoja kontaktą, atsako dėl to, kad nori, domisi vienas kitu“, – primena ji.
Kai ilgesys tampa iššūkiu emocinei sveikatai
Pasak S. Lukoševičienės, ilgesys pradeda kenkti emocinei sveikatai tada, kai mintys apie artimuosius vis grįžta, o dėl to darosi sunku atlikti darbus, palaikyti kasdienę rutiną, susitelkti į santykius. Taip pat, jeigu atsiranda kaltės jausmas: „Apleidau savo artimuosius“, „Per mažai jiems skambinu, turėjau laiko – kodėl to nepadariau.“
Ji pažymi, kad gali atsirasti apatija, norisi daugiau pagulėti, nebesinori veikti to, kas anksčiau teikė džiaugsmą, apskritai sunku prisiversti ką nors daryti.
Psichologė mini ir kitus požymius, rodančius, kad ilgesys tampa per stiprus: „Jeigu susiduriate su pojūčiu, jog gyvenate vien tik laukimu: skambučio, kokių nors žinių iš artimųjų, bet nejaučiate, jog gyvenate čia ir dabar. Jei kyla impulsyvios emocijos: lyg iš niekur nieko pradedate verkti, pykti, jog artimųjų nėra šalia, per stipriai reaguojate į kokias nors naujienas. Taip pat, jeigu pastebite padažnėjusią įtampą, nerimą, sutrinka miegas, atsiranda fizinių skausmų.“
„Neuromedos“ specialistė akcentuoja, kad labai svarbu grįžti prie jausmų normalizavimo: „Aš jų ilgiuosi, tai visiškai natūralu, bet mano gyvenimas taip pat svarbus ir jame turiu daug ką nuveikti.“
„Svarbu atkurti kasdienybės struktūrą, pasirūpinti tokiais poreikiais kaip maistas ir miegas (laiku), peržvelgti, ką įprastai atlikdavote, ir įvertinti, ar šiuo metu vis dar tai darote. Jei nebeatliekate veiklų, kurias iki artimųjų išvykimo vykdėte, vertėtų jas sugrąžinti į rutiną. Taip pat svarbu bendrauti ne tik su artimaisiais, kurie išvyko, bet ir su kolegomis, pažįstamais ar draugais“, – pataria psichologė.
S. Lukoševičienė primena, kad jei išbandyti metodai nepadeda, besikartojančius simptomus jaučiate daugiau nei dvi savaites, verta kreiptis profesionalios pagalbos.
Apie „Neuromedą“
„Neuromeda“ – daugiau nei 20 metų Kaune veikiantis psichikos sveikatos centras. Nuo pat savo įsikūrimo pradžios ji orientuojasi tiek į suaugusiųjų, tiek vaikų ir paauglių psichiatrinės, psichologinės, psichoterapinės pagalbos teikimą. Įstaigoje dirba visi šiai pagalbai teikti reikalingi specialistai: vaikų ir suaugusiųjų psichologai, psichiatrai ir psichoterapeutai.