Karalienė

Princas rengėsi paveldėti sostą ir tapti karaliumi. Senas ir išmintingas mokytojas jam tarė: „Tau reikia pagalbininkės. Prieš tapdamas valdovu, išsirink sau karalienę, tačiau būk atidus: ji turi būti tokia mergina, kuria galėtum visiškai pasikliauti…“

Į rūmus suplaukė visos merginos, norinčios tapti būsimo karaliaus žmona. Išminčius slapta patarė princui, kaip išsirinkti tinkamiausią.

Viena iš karaliaus virtuvės patarnautojų, buvo slapta įsimylėjusi princą, tad irgi nusprendė sudalyvauti.

„Žinau, kad niekuomet netapsiu išrinktąja, tačiau tai vienintelė įmanoma proga, bent kelias akimirkas pabūti šalia princo, vien jau tai man teikia laimės“, – mąstė jauna moteris.

Vakare į rūmus suplaukė visos dailiausios šalies merginos, prabangiais drabužiais, pasidabinusios papuošalais.

Apsuptas dvariškių princas paskelbė varžybų taisykles. „Kiekvienai įteiksiu po sėklelę. Ta, kuri po šešių mėnesių man atneš gražiausią gėlę ir taps karaliene.“

Sulaukusi savo eilės mergina paėmė mažyti tamsų grūdelį ir įsupusi jį į nosinę nusinešė namo. Rūpestingai pasodino ją vazone į minkštą ir drėgną žemę. Ji nebuvo prityrusi gėlininkė, tačiau nepaprastai švelniai ir kantriai rūpinosi būsimu augalėliu.

Kas rytą stebėjo tamsią žemę, tikėdamasi išvysti prasikalusį daigelį. Prabėgo šeši mėnesiai, bet niekas neišdygo.

Išaušo lemtinga diena. Mergina atvyko į rūmus nešina savo vien žemėmis užpildytu vazonu, be jokio augalo. Jos varžovių pasiekimai buvo stulbinantys. Princas atidžiai nužvelgė visas kandidates ir jų gėles. Prie kiekvienos priėjo. Gėlės buvo išties puikios. Priėjo virtuvės patarnautojos eilė. Ji nedrįso net pakelti akių ir bandė slėpti apgailėtinai tuščią savo vazonėlį.

Galiausiai viską apžiūrėjęs princas atsistojo salės viduryje ir paskelbė savo įvertinimą: „Naujoji karalienė, mano žmona, yra ši mergina.“

Princas ne dvejodamas paėmė už rankos virtuvės darbininkę. O po to paaiškino savo sprendimą.

– Ši mergina vienintelė sąžiningai augino gėlę ir dėl to tapo verta karalienės sosto: ji išaugino garbingumo gėlę. Visos sėklos, kurias jums daviau, buvo dažyti medžio gabalėliai, iš kurių nieko negalėjo išaugti.

Pagal Bruno Ferrero „365 trumpi pasakojimai sielai 2“, 2016, 87-88 p.
Asociatyvi portalo iliustracija: Nathan Mcgregor / Unsplash