Kodėl tu nemyli savęs?

0 (0)

Šis sakinys dažnai skamba saviugdos seminarų metu. Šia tema prirašyta begalė knygų. Tai tapo viena iš pagrindinių ‘naujojo amžiaus’ mąstymo mantrų. Sakinys, kuriame telpa akimirka, kai žmogus pasako: “Turiu pagaliau išmokti mylėti save”.

Ir ima mokytis. Kas kaip moka. Kas kaip gali. Vieni užsidegę ryžtu ‘mylėti save’ drožia tiesiai prie veidrodžio (pamenate pasaką – ‘Veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje…”?) Ir kartoja savo naująją mantrą “Aš myliu save” savo atspindžiui veidrodyje.

Tada stebisi: kodėl niekas nevyksta, kodėl teigiami pokyčiai tokie nežymūs? Nieko nuostabaus – juk veidas, kuris atsispindi veidrodyje, nėra tikrasis mūsų veidas. Greičiau jau kaukė, kurią mes ilgainiui susikuriame ir ištikimai dėvime. Meilė savo veidui ir kūnui tik sustiprina mūsų prieraišą ir savęs identifikavimą su fiziniu kūnu. Tai – ne meilė, tai – prisirišimas. Jis gerenuoja tik erzulį, nes tiek mūsų kūnas, tiek veidas turi tendenciją senti. Tad meilė sau niekuo nesusijusi su meile savo kūnui. Be abejo, tai nereiškia, kad neturime juo rūpintis. Galų gale, juk mūsų kūnas – mūsų asmeninis limuzinas, nešantis mus per gyvenimą, tad turime jį deramai prižiūrėti.

Kiti tūkstančius kartų mintyse ar net ant popieriaus perrašinėja tą pačią programuojančiąją frazę, “Aš myliu save”. Primena mokyklines bausmes, ar ne? Ir jie, rašydami, rašydami, rašydami stebisi, kodėl įdėjus tiek darbo ir pastangų meilė sau neauga ir nežydi kaip gėlė pievoje.

Jie nesuvokia, kad vien mintimis, kad ir kaip dažnai jos būtų kartojamos, jausmų ir pojūčių savo atžvilgiu nepakeisi. Gal net nepastebi, kad stipriai koncentruojantis į vieną mintį, jausmai “susispaudžia”.
Dar daugiau – kartoti vieną ir tą pačią mintį – nuobodu. Taigi, ilgainiui idėja imam vystyti, atsiranda variacijos: “Aš mokausi priimti save”, “Aš tampu pakantus sau” arba “Aš mokausi sau atleisti ir savęs nekaltinti”.

Tačiau be autentiškos meilės jausmo jėgos šios mintys gali suteikti geriausiu atveju laikiną palengvėjimą. Jūs neišrasite nuosavo būdo mylėti.

Visa ši meilės sau filosofija ir ideologija pagrįsta itin populiaria idėja, kad žmogus negali mylėti kitų – ar tiesiog kito žmogaus, kol jis nesugeba mylėti savęs. Skamba pakankamai logiškai, tačiau tokiais gyvenimo momentais, kai mes suvokiame, kad nenorime ar negalime duoti meilės, kyla pavojus prieiti išvados, kad dar vis nepakankamai mylime save. Tada imame save kaltinti ir dar labiau menkinti, nes nesugebame gyventi pagal sau užsibrėžtus standartus ir nepateisiname savo pačių sukurtų lūkesčių. Ir vėl puolame skaityti knygų, ieškome savišvietos seminarų – tam, kad dar kartą sau primintume ir pasikartotume jau, regis, išmoktas meilės sau pamokas. Nes šiandien mes gyvename kažkaip, kaip išeina, o ne taip, kaip galėtume… tačiau kai jau išmoksime taisyklingai mylėti save, mūsų gyvenimas tikrai pasikeis, ir mūsų santykiai suklestės, o gyvenimas pražys. Tačiau ar tikrai?

Šį procesą kurį laiką galima sėkmingai kartoti – kartais net metai iš metų, kol galbūt vieną dieną mūsų pasirinkimų moneta nukris tuščia puse į viršų, ir ateis nušvitimo momentas, kai suvoksime, kad visiškai be išlygų mylėti save neįmanoma. Meilė sau – misija, kurios neįmanoma užbaigti. Tai – tikslas, siekiamybė, pasmerkta vienareikšmiškai žlugti.

Tačiau tam, kad suvoktume, jog švaistome savo laiką ir energiją bandydami pasiekti tai, kas neįmanoma, moneta turi nukristi ant žemės… ir joje pasilikti. Tuo pat metu turime sąmoningai atskirti, ką vadiname meilės objektu, o kas yra tikroji meilė. Tegu iš lėto, palengva, tačiau turime įsisąmoninti: meilė – nedaloma ir neatsiejama mūsų dalis. Meilė yra grynasis sąmoningumas, spinduliuojanti sąmonės šviesa, meilė esame mes, tačiau tik tuo atveju, jei ji nekuria prisirišimo ir priklausomybės, yra laisva nuo savininkiškumo jausmo, įsikibimo, bandymo išlaikyti, reikalavimų ir troškimų. Meilė yra tai, kas esame mes. Kas esate jūs. Ji yra “Aš” sakinyje “Aš esu”. Tad posakis “Aš save myliu” tik kuria iliuziją, kad kažkur yra “aš” ir “save”, kai iš tiesų yra tik “Aš”. “Save” mes jau turime, ir mes ir esame Meilė. Tačiau kaip akis nemato savęs, o pirštas savęs nepaliečia, taip mes negalime mylėti savęs. Nes mes tiesiog esame. Ir mes esame Meilė.

Šis savirealizacijos lygis visiškai keičia mūsų įprastą meilės suvokimą. Jis transformuoja meilės sampratą iš paviršutiniškos, įdiegtos kino filmų ir marketingo, į kažką neapčiuopiamo. Transformuoja būtinybę kažko siekti į tai, ką mes ir taip turime. Mes tampame ne kovotojai dėl meilės, o pasaulio meilės šaltiniai. Šis suvokimas gali būti paskendęs pertekliniuose prisiminimuose, iškreiptas į daug geriau pažįstamą baimę (prarasti). Tačiau meilės prarasti neįmanoma, kaip neįmanoma prarasti savęs.

Ir mes visi intuityviai žinome atsakymą į klausimą “kaip atpažinti meilę?” Galima tai vadinti “dvasiniu lygmeniu”, sąmoningumo lygiu, tačiau tik tada, kai mes duodame tai ką turime, mes suvokiame ką turime. Tik tada, kai duodame tai, kas esame, mes suvokiame, kas esame. Štai kodėl dovanodami dovaną “su meile” jūs pirmi ir pajaučiate besiveržiančią į išorę meilės jausmą.

Tik tada, kai duodate tai, kas esate, jūs suvokiate, kad tai, ką turite ir yra tai, kas jūs esate. Ir kai jūs duodate tai, kas esate, jūs patys virstate meile. Ir tuo pačiu metu jūs negalvojate, kad patys ir esate meilė. Ir jau visai negalvojate apie tai, kad galbūt turite pradėti mokytis mylėti save…

Mike George,
Ištrauka iš knygos “7 mitai apie meilę” ( “The 7 Myths About LOVE…Actually!”)

Į lietuvių kalbą vertė Audra Maksvytienė

Mike’as George’as – garsus britų dvasinis mokytojas, knygų autorius ir lektorius. Paskutinius dvidešimt keturis gyvenimo metus jis mokė ir skatino asmeninį ir dvasinį žmonių tobulėjimą kompanijose, bendruomenėse ir korporacijose visame pasaulyje (daugiau nei 30-yje šalių). Jo knygos verčiamos į įvairias kalbas, daugelis jų tapo bestseleriais. Knyga „7 AHA! Sielai nušvitus. Kaip išvaduoti save nuo visų streso formų” išleista ir lietuvių kalba.

Pažinti save iš naujo, priimti ir pamilti mokomės praktiniame seminare „SAVĘS PAŽINIMAS: AŠ IR NE AŠ” >>>