Kodėl taip sunku nubrėžti ribas?5 (4)
Kas yra ribos? Ribos – tai vidinio autoriteto pajautimas ir išraiška. Žinojimas kas man patinka, kokie mano poreikiai, kokios galimybės, taip pat kas mane skaudina, kelia neigiamas emocijas ir gebėjimas visa tai ištransliuoti kitiems.
Tai esminis dalykas, reikalingas sveikiems santykiams. Ribų stiprumas ir aiškumas priklauso nuo to, kiek save jaučiate, kaip vertinate ir kaip paskirstote savo resursus.
Išorinės, arba susijusios su kitais žmonėmis, ribos būna: fizinės (kiek man norisi arti prisileisti tam tikrą žmogų), seksualinės (kiek man priimtinas tam tikras dėmesys), intelektinės (poreikis, kad mano kitokią nuomonę gerbtų, nors ir nesutinka), emocinės (poreikis, kad mano jausmai nebūtų pajuokiami ir nuvertinami), materialinės (kiek man svarbus materialių skolų grąžinimas, kiek aš sutinku priimti iš kitų ir duoti kitiems), laiko (kam skirsiu savo laiką). Taip pat būna ir vidinės ribos. Ar laikausi sau duotų pažadų? Ar darau tai, ką susiplanavau? Ar siekiu savo tikslų? Jei mums sunku brėžti išorines ribas, bus sunku ir vidines.
Pirmiausia svarbu ribas pažinti ir suprasti. Čia į pagalbą galime pasitelkti emocijas ir kūno pojūčius. Vienas iš požymių, jog negebame brėžti ribų – vengiame susitikti su žmonėmis, kurie, tikėtina, kažko prašys, neatsiliepiame į jų skambučius, išsisukinėjame, apsimetame užsiėmusiais. O išgirdę pagalbos prašymą pajuntame susierzinimą ar nemalonius pojūčius krūtinėje ar pilve. Dar vienas svarbus požymis – neturite laiko sau. Kuomet turite laiko tenkinti visų kitų prašymus ir poreikius, o dėl savęs – laukiate, kada „atsiras laiko”. Ir jus labai stipriai suerzina žmonės, kurie geba sėkmingai savimi pasirūpinti.
Pavyzdžių, kuomet yra problemų su ribomis – apstu. Negebate pasakyti NE. Leidžiate kištis į savo reikalus ir nurodinėti kaip gyventi. Jums kažkas vadovauja ir kontroliuoja. Jūs kažkam vadovaujate, nurodinėjate, kontroliuojate, gyvenate jų gyvenimus. Pasiduodate kitų įtakai. Nesipriešinate, kai su jumis elgiamasi nepagarbiai. Teisinatės. Sutinkate su prašymais, net jei jie jums nepatogūs. Piktinatės, kad kiti turi kitokią nuomonę, nei jūs. Suerzina kitų žmonių emocijos. Pamirštame savo tikslus, svajones, įsipareigojimus. Kai neatstovime savo asmeninių ribų, prarandame save. Neatskiriame, kur čia mano mintys, o kur kitų? Kur čia mano jausmai, o kur kitų?
Ką reiškia brėžti ribas? Pirmiausia svarbu suprasti, kokie tie mano poreikiai ir kad mano poreikiai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir kitų žmonių. Mano nebūtinai yra svarbesni, negu kito, tačiau taip pat ir ne mažiau svarbūs. Ir tuomet savo poreikius ištransliuoti kitam žmogui, suprasdama, kad kitas žmogus gali su tuo sutikti arba ne, kad jis laisvas rinkti tenkinti mano poreikius arba ne. Paprasta kaip du kart du, ar ne? Tai kodėl taip sunku jas nubrėžti ir išlaikyti?
Yra keletas vidinių ir išorinių priežasčių:
· Dažnai tai ateina iš vaikystės, iš savo kilmės šeimos arba kitos aplinkos. Jei tėvams buvo sunku, bus sunku ir mums. Tačiau to mokytis niekada nevėlu.
· Mes visi norime būti mylimi ir priimtini. Tačiau žmonėms, kurių ribos yra trapios, tai ypač svarbu. Jie bijo būti atstumti. Nubrėžti ribas jiems reiškia gėdą. Būdami maži vaikai neturėjome kito pasirinkimo, kaip tikėti žinutėmis, kurios privertė mus žiūrėti į savo poreikius, norus, pastebėjimus, instinktus, intuiciją kaip iš prigimties blogus, blogus ir žeidžiančius kitus.
· Pradėjus nustatyti daugiau ribų, pradžioje bus nepatogu. Supantys žmonės, įskaitant senstančius tėvus, sutuoktinius, draugus, brolius ir seseris bei kolegas, sakys, kad geras žmogus yra labai prisitaikantis. Taigi, galite susidurti su atsakomybe, kurią sukelia senų modelių laužymas. Galite susidurti su neigiama reakcija darbe, santuokoje ar net su draugais. Šie žmonės bus nustebę, pradės jus gėdyti ar kaltinti.
· Trukdyti gali įsitikinimas „arba aš, arba jie” – galvojimas, kad jei būsiu gera sau, neišvengiamai būsiu bloga kitiems.
· Kodėl moterims nubrėžti ir išlaikyti ribas gali atrodyti ypač sudėtinga? Priežasčių galima paieškoti ir istorijoje bei evoliucijoje. Daug tūkstantmečių žmonija gyveno labai atšiauriose sąlygose – maisto stygiaus ir sunkumų jo susirasti, šalia daugybės plėšrių žvėrių ir kitų laukinės gamtos pavojų. Todėl daugybę amžių pagrindinis tikslas buvo išlikti. Moterys yra ir visuomet buvo biologiškai yra pažeidžiamesnės už vyrus – jos fiziškai silpnesnės, taip pat joms tenka gimdyti ir auginti palikuonis. Dėl to kartais keliama prielaida, kad moterys išliko tos, kurios geriausiai prisitaikė, prisiderino prie kitų, atsisakė savęs, taip jos buvo labiau priimtinos vyrui/vyrams, bendruomenei, kurie galėjo deramai ja pasirūpinti – užtikrinti jos ir palikuonių saugumą, saugoti nuo pavojų, parnešti maisto.
Nubrėžti savo ribas reiškė rizikuoti tapti nepriimtina ir būti išstumta iš „bandos” – kas tais laikais reiškė greitą žūtį. Dėl to priimtiniausia moteris buvo ta, kuri yra romi, niekada nesako ne, pasiaukojanti, besirūpinanti kitais. Tuo tarpu jaučiančios ribas buvo (o gal ir yra?) apibūdinamos kaip sunkaus būdo, bjauraus charakterio, nemaloniomis, piktomis, savanaudėmis. Taip susiformavo instinktai, kurie yra, tačiau svarbu pagalvoti, ar jie aktualūs šiandieną, pasikeitusiame pasaulyje.
Gera žinia yra ta, kad ribų išlaikymas yra įgūdis, kurį mes galime ugdyti.
Psichologė Asta Petrauskienė | gyvenulengviau.blogspot.com
Daugiau apie tai kalbėsime 7 audio seminarų cikle „Kaip tapti mama pačiai sau”
https://www.facebook.com/events/467318481590833
Registracija mpkcentras@gmail.com