Kuo būti šiandien: ar man jau per vėlu?4.2 (5)
Asociatyvi portalo foto
Kuo norėtum būti šiandien, jei rytojus neišauštų? Kokius troškimus norėtum būti spėjęs įgyvendinti, kokia veikla šiandien užsiimtum? – knygoje “Būk ,kuo nori būti” klausia jos autorė Laura Čeber.
Keista girdėti žmones kalbant: “labai bijau pasenti”. Tik ar ne baisiau beprasmiškai numirti nė nepasenus? O ką jei gyvenime neduota sulaukti senatvės, apie kurią žmonės kalba kaip apie kažką savaime suprantamo? Mes žinome, kad yra vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Bet tai tik galimas žmogaus gyvenimo “scenarijus”. Šis ciklas nėra savaiminė duotybė kiekvienam.
Kadaise iškilusis Georgas Fabricijus tarė: “Niekas negali išvengti mirties, bet dideliais laimėjimais žmonės pasistato paminklą, kuris stovės tol, kol neatšals saulė.”
Dažnas esame, nors ir labai kukliai, pasvajoję apie užkariautą pasaulį, įspūdingus atradimus ar žmonių širdyse amžiams įsmigusius iškilius darbus. Tik bemaž iki pirmojo trisdešimties, gyvendami tokio jaunatviško maksimalizmo ritmu, visai nepajutome, kad gyvenimo metai prabėgo labai greitai. Taip greitai, kad net patiems sunku suvokti, kaip niekingai iššvaistėme savo laiką veltui. Nepastebimai ištinka toks metas, kai dar nieko išsvajoto nepasiekus, žiūrėk, tenka ištarti: “man jau per vėlu”. Per vėlu pradėti ką nors naujo, per vėlu įgyvendinti svajones, per vėlu užsiimti mėgstama veikla.
Galbūt esate girdėję apie 82 metų programuotoją Masako Wakamiyą, “iphone” programėlių kūrėją? Ji sako, tokiame amžiuje išmokti programuoti pastūmėjo pyktis, kad informacinių technologijų pramonė nenori įtraukti į savo veiklą vyresnių žmonių. Anot jos, kai pasiekiame karjeros viršūnę, būtinai turime grįžti vėl mokytis.
Man jau per vėlu, aš esu per senas – skamba kaip pasityčiojimas iš to, kiek daug laiko man buvo duota, kuris, suprask, nebuvo tinkamai išnaudotas. Tai lyg bandymas išsisukti ir pateisinti savo neveiklumą. O juk daugybė žmonių apskritai neturėjo galimybės sulaukti tokių metų.
KFC įkūrėjas H. Sandersas tik sulaukęs 40 nusipirko degalinę Kentukyje ir pats ėmė kepti vištieną alkaniems keliautojams, kurie sustodavo degalų. Keptas Sanderso viščiukas išgarsėjo visoje Kentukio valstijoje. Būdamas 65 m. jis ėmė keliauti po Kentukį ir pardavinėti teises į savo vištienos receptą. Būdamas 74-erių, savo verslą pardavė už 2 milijonus dolerių.
O ką daro dažnas jaunas žmogus, kuriam dar tikrai ne per vėlu? Jis galvoja, kad dar ne laikas, dar spėsiu. Taip iššvaisto produktyviausią gyvenimo laiką beverčiams dalykams. Juk tas pats jaunystės maksimalizmas, naudojamas netinkamai, gali atsigręžti ir neigiama puse. Būdami jauni jaučiamės nemirtingi: žmonės serga, bet ne aš, laiko tėkmė egzistuoja, bet manęs ji neliečia, yra kažkoks vėžys, nuo kurio žmonės krinta kaip lapai, bet kuo čia dėtas aš?
Ko gero, visi darytume išskirtinai tai, kas mums patinka ir įgyvendina mūsų gyvenimo prasmės suvokimą, kuria vertę, jei žinotume, kad ši diena, savaitė ar šie metai yra paskutiniai. Mes suvokiame, kad gyvenimas turi limitą, tik kažkodėl esame įsitikinę, kad jo dar ilgai ilgai nepasieksime: juk egzistuoja kažkokia senatvė, apie kurią visi kalba. Tad laiko į valias. Nėra reikalo skubėti. Bus laikas, kai kažką sugalvosime ir įdomaus bei prasmingo nuveiksime.
Tačiau tiesa yra kitokia: mums lemtos gyvenimo trukmės mes nežinome. Daugybė žymių iškilių veikėjų, rašytojų, išradėjų mirė labai anksti, net nesulaukę trisdešimties, keturiasdešimties. Tikra dovana yra tai, kad jie žinojo, ką su savo gyvenimu daryti, ir pasauliui spėjo padovanoti įspūdingų dalykų. Gyvenimas ne amžinybė, greičiau – nežinomybė. Nežinomybė, kada jis baigsis. Tai dar viena priežastis, kodėl turime skubėti atsidurti ten, kur mums lemta būti užsiimant veikla, kuri patinka. Neatidėti gyvenimo vėlesniam laikui, kuriam atėjus atidėtume dar vėliau. Jei ką nors sugalvojai – springdamas lėk ir daryk šiandien, dabar. Rytojus niekam nepriklauso.
Parengė Laura Čeber | knygos “Būk, kuo nori būti” autorė