Laisvė − kaip laimės sąlyga
5 (4)

Mariiaboiko / Premium license

Laisvė − kaip ir daugelis kitų sąvokų aiškinama labai skirtingai, nes kiekvienas laisvas žmogus turi teisę ją aiškinti pagal save, taip kaip jis supranta. Laisvė − bendra prasme, yra subjekto galimybė nevaržomai elgtis bei veikti. Nors laisvė pagal filosofus yra skirstoma į keletą skirtingų rūšių: psichologinę, socialinę, ekonominę, politinę, egzistencinę ir kitas. Tačiau, manoma, kad pati svarbiausia žmogui laisvė yra psichologinė, nes nuo jos priklauso tolimesnis požiūris į kitas laivės rūšis ir apskritai į žmogaus gyvenimą, bei jo prasmę. Kaip teigė žymusis Dantė: „žmogus negali būti laimingas be laisvės“. Psichologinė ar bet kokia kita laisvė neatsiejama nuo žmogaus laimės, jeigu žmogus yra suvaržytas kažkokių apribojimų − jis negali būti laimingas.

Žmogaus laisvės ribojimas puikiai atsiskleidžia XX a. vieno žymiausių lietuvių literatūros klasikų – Vinco Mykolaičio − Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Kūrinio pagrindą sudaro pagrindinio veikėjo − Liudo Vasario vidinis konfliktas tarp kunigo pašaukimo ir poeto talento. Tuometinėje visuomenėje susiformavusių stereotipų, nuomonių bei tėvų spaudimo veikiamas ir idealo siekdamas Liudas Vasaris pasirinko kunigo kelią. Kunigų seminarijoje iš pradžių sekasi gana neblogai, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis ima suvokti, kad seminarija − ne jam. Vasaris nuolat plėšosi tarp kunigo pareigų ir poeto nerimstančių jausmų. Kuo labiau gilinasi į seminarijoje dėstomus dalykus, tuo labiau širdyje su tuo nesutinka. Romano herojaus meniška siela jautė, kad bažnyčia jo taip nejaudina kaip gamta ar galimybė būti joje. Tačiau žinodamas tuometinę kunigų padėtį šalyje ir visuomenės požiūrį į juos bei dėl to jaučiamą spaudimą iš tėvų pusės, ypač iš itin tikinčios motinos jaunasis kunigas jautėsi įpareigotas išpildyti vienintelį tėvų norą − tapti geru kunigu. Nors Liudas ir suvokė kunigystės naudą, tačiau tai nedarė jo laimingu. Todėl, kad ir kaip stengėsi išpildyti tėvų norą, tapti pavyzdingu kunigu − jam nepavyko. Jį traukė visai kitoks gyvenimas. Tai Vasarį privertė suabejoti ar jo gyvenimo prasmė yra kunigo kelias, nes jis gyvenimo prasmę matė kaip naudingą veiklą visuomenei, savo šaliai, bet ta veikla turėtų teikti džiaugsmą jam pačiam, o kunigo kelias jam neteikia jokio džiaugsmo. Matydamas didesnę patirtį turinčių kunigų elgesį jis supranta, kad kunigystė savo vaizduotėje piešė visai kitokiomis spalvomis nei yra iš tikrųjų. Galų gale jaunasis kunigas nebenorėjo vesti mišių net savo gimtajame krašte. Per prievartą verčiamas tai daryti jis dar labiau atitolo nuo kunigystės ir jautėsi nelaimingas. Visa tai rodo, kad Liudas Vasaris itin stipri asmenybė, kuriai kaip oras reikalinga laivė. Laisvė nevaržomai rinktis savo gyvenimo kelią, laisvė kurti ir būti laimingam.

Pasaulyje būna ir tokių žmonių, kurie, galbūt, per silpni būti laisvi arba jau daugybę metų gyveno nelaisvėje ir tiesiog nemoka gyventi kitaip, o galbūt tiesiog neturi kito pasirinkimo. Vieni iš tokių buvo Sovietų Rusijos, Šiaurės Korėjos ar kitos autoritarinio valdymo šalių gyventojai, kurie jau daugybę metų gyvena valstybėse, kuriose vyravo ar vis dar vyrauja autoritarinis valdymas. Toks valstybės valdymo būdas žmonėms beveik nesuteikia jokios laisvės. Jiems nurodoma iki menkiausių smulkmenų ką jie turi daryti, ką dirbti, ką pirkti, ką parduoti, ką, kiek ir kam gaminti. Sovietų Rusija buvo žinoma kaip viena iš šalių, kuriose vyravo būtent toks valdymo būdas. Į valdžią atėjus valdovui, kuris suteikė žmonėms didesnę pasirinkimo laisvę, valstybė tiesiog ėmė griūti, nes žmonės nemokėjo gyventi. Pripratę prie didelės kontrolės ir paveikti nuolat kankinančio būtiniausių produktų stygiaus, žmonės gavę daugiau laisvės pradėjo gaminti dideliais kiekiais produktus, kurių iki tol vis trūko. Dėl to ilgai netrukus vyko perprodukcija, kuri šalį nugramzdino dar labiau į dugną. Rusija vėl buvo perimta į griežtas valdžios rankas. Viskas analogiškai vyksta ir Šiaurės Korėjoje. Žmonėms beveik nesuteikiama jokia laisvė, jie kontroliuojami iki mažiausių smulkmenų. Rinkdami atstovus į valdžią dažniausiai turi vieną kandidatą į vieną vietą. Galbūt dėl to rinkimus laimi 99.9% surinkęs valdžios atstovas, kas skamba itin neįtikėtinai demokratišką valdymą pasirinkusioms šalims. Šiaurės Korėjoje visi vyrai turi nešioti šukuosenas tokias pat kaip jų šalies vadovas, mirus valdovui per jo laidotuves žmonės privalėjo verkti, nes kitu atveju buvo grasinama nužudyti. Bet koks pasipriešinimas tokiai valstybės valdymo sistemai žmogui gali kainuoti gyvybę. Visa tai dar kartą tik patvirtina, jog bet koks laisvės varžymas žmogui nesuteikia laimės, priešingai − žaloja žmogų.

Šie pavyzdžiai ir dar daugybė kitų rodo jog laisvė neatsiejama nuo žmogaus laimės, gyvenimo prasmės ir tikrųjų vertybių. Laimingi žmonės tie, kurie nevaržomai gali reikšti savo mintis, imtis norimos veiklos. Tačiau dažnai žmonės nesupranta laisvės reikšmės žmogaus gyvenime kol nepatiria, jos suvaržymų, priespaudos, karų, stipraus psichologinio spaudimo, kurie pradeda žaloti jų gyvenimą.

Parengė Silvija Stravinskaitė

Įvertinkite!
[Balsavo: 4 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.