fbpx

Baltoji zona: pokalbiai su vaikais apie karą
5 (1)

Asociatyvi portalo iliustracija [Premium license]

Karas smarkiai veikia mus ir mūsų vaikų kasdienybę. Prasidėjus karui Ukrainoje visi gyvename pasaulyje, kur skausmas ir kančia yra neišvengiami. Neįmanoma ramiai skaityti apie mamas bėgančias iš savo gimtojo krašto, siekiančias išgelbėti savo vaikus, apie sugriautus namus, mirusius vaikus, nekaltus žmones, nėščias moteris ir dar negimusius kūdikius. Apie tai, jog okupantai gali žudyti ir naikinti nesirinkdami.

Paskutinėmis savaitėmis vaikai girdi apie karą iš mašinoje įjungto radijo, iš televizijos ir interneto, iš mūsų suaugusiųjų, kalbančių tarpusavyje, žiūri postus tiktok‘e, dalinasi mintimis discord‘e ar seka įvykius instagram‘e, nors mes gal ir bandėm ar stengiamės apsaugoti juos nuo visos šios informacijos. Deja ir realybė jau kitokia, dabar vaikai sutinka mokyklose bendraamžius, pabėgusius su tėvais nuo karo Ukrainoje. Trumpai tariant, karas yra čia, Europoje.

Natūralu, kad žmonės bijo, adekvatu – bijoti karo.

O kaip visa tai paaiškinti vaikams? Jiems karas iki šiol buvo tik žaidimai su žaisliniais kareivėliais, kieme su draugais ar kompiuterinėje realybėje.

Taigi, kaip mes galime padėti sau ir vaikams valdyti emocijas šioje nelengvoje situacijoje. Kaip kalbėti apie karą su vaikais? Ar reikia atsakyti į jų klausimus? Kaip tai padaryti geriausiai, kad neperteiktumėte savo suaugusiųjų rūpesčio, nerimo ir baimės.

Kaip ir bet kokio dramatiško ir emociškai sukrečiančio įvykio atveju, pirmiausia turime suvokti ir susitvarkyti su savo emocijomis ir jausmais. Turime aiškiai nuspręsti, kokią žinią norime perduoti vaikams. Nereikia perteikti mūsų sielvarto, baimės ir rūpesčio: neapkraukime vaikų savo neigiamomis emocijomis, jiems to nereikia ir jie negali tapti mūsų psichologais ar gydytojais.

Bendravimas yra skirstomas į verbalinį (žodinį) ir neverbalinį „nežodinį“. Kai ką nors sakome bijodami, mūsų kūno kalba perteikia nesaugumą, nerimą ir baimę. Ir tai yra dominuojanti žinia, kuri pasiekia vaiką ar kitą asmenį, nes „nežodinis“ bendravimas visada yra įtakingesnis ir nustelbia mūsų žodžius. Nuostabus teigiamas pavyzdys yra Ukrainos prezidentas Zelensky. Jo pranešimai perteikiami abiem kanalais: tiek verbaliniu, tiek neverbaliniu yra vienodi ir lygiaverčiai. Tai žmones motyvuoja, skatina būti vieningais, jiems teikia stiprybės ir vilties, net ir mirties akivaizdoje. Jie pasitiki savo prezidentu ir pasiryžę kovoti už savo laisvę ir teisę būti.
Žmonės (net ir vaikai) apdoroja informaciją dviejuose lygmenyse – pažinimo (kognityviniame) ir emociniame lygmenyje.

Brandumas ir psichologinė pusiausvyra yra pagrindiniai veiksniai šioje situacijoje. O suaugęs brandus žmogus turi padėti vaikui sudėlioti gaunama informaciją, suskirstyti ją ir pritaikyti realybės kontekste. Galiausiai, tai turi nuraminti vaiką: reikia stengtis būti ne tik konkrečiu, bet ir nuoširdžiu, empatišku. Tokiu būdu pokalbio su vaiku kokybė bus optimali.

Karo temos ignoravimas ar vengimas gali priversti vaikus pasijusti pasimetusiais, vienišais ir dar labiau išsigandusiais, o tai gali turėti įtakos jų fizinei ir psichinei sveikatai ir savijautai. Labai svarbu atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis su vaikais, kad padėtume jiems suprasti, kas vyksta.
Šioje situacijoje svarbus yra ir vaiko amžius.

Su mažaisiais

Su pačiais mažiausiais kalbėtis apie karą yra ypatingai subtilus dalykas. Maži vaikai be baimės, dar turi ir labai globalų pasaulio suvokimą. Jie dar tik stengiasi bandyti atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas įsivaizduojama. Tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikai mato ir girdi daugiau nei jūs manote – jie yra tarsi emocinės „kempinės“, sugeria situacijų ir jūsų nuotaiką taip pat emocijas. Su jais nereikėtų aptarinėti visų karo detalių. Jie dar daug laiko praleidžia savo susikurtame fantazijų pasaulyje ir tai yra gerai, leiskite jiems žaisti.

Jei namuose mažasis/oji išgirsta kalbant apie karą, klausinėja, tuomet reikėtų duoti trumpą paaiškinimą. Reikėtų vengti dramatiškų vaizdų ir pasakojimų pateikimo, kurie dar sunkiai suvokiami šiame amžiuje. O jei jie tai jau pamatė, reikėtų kalbėtis apie vaikui nerimą keliančius dalykus, kartu bandant nuraminti jį, grąžinant jam saugumo jausmą. Vaikas jausis saugesnis, jei šalia matys ramų ir adekvatų suaugusįjį.

Pradinėje mokykloje

Augant ir sulaukus mokyklinio amžiaus, pamažu keičiasi mąstymas, vaikai priima ir suvokia daugiau informacijos. Artėjant 7-8 metų amžiui galima pateikti šiek tiek išsamesnius paaiškinimus, vengiant melo, bet tuo pačiu iš vaiko nereiktų padaryti suaugusiojo. Auksinė taisyklė: būtina atsižvelgti į tai, koks berniukas ar mergaitė prieš mus, kiek jis žino, kiek jis nori žinoti, ką reikia paaiškinti. Pavyzdžiui, šiame amžiuje galime pateikti daugiau argumentų, nurodančių karo priežastis, kokios gali būti karo pasekmės. Jei vaikui dar kyla klausimų, turime būti pasirengę jam atsakyti ir tuo pačiu palaikyti vaiką.

Sunku nugalėti norą bet kokia kaina apsaugoti vaikus nuo blogio, tačiau tokiose situacijose, kaip kilus karui, tampa neišvengiama kalbėti apie tai, kas vyksta. Ir tai taip pat yra gerai. Nuo 8-10 metų galime pradėti aiškinti vaikams, kad neteisybė egzistuoja, kad yra žmonių, kurie kenčia, net jei jie nėra kalti dėl prasidėjusio karo, kad karas turi priežasčių, kurios yra toli nuo normalaus ir įprasto žmonių gyvenimo ir problemų sprendimo būdų. Taip pat vaikams būtina perteikti vienybės ir taikos idėjas, viltį.

Su paaugliais

Su vaikais, pereinamajame į paauglystę laikotarpyje ir jau paaugliais, pokalbis keičiasi: iki paauglystės turėtų būti ugdoma empatija. Paauglystėje, kai savęs ir savo tapatybės paieškos tampa pagrindiniu užsiėmimu, kai paauglys jau jaučiasi nesuprastas, labai svarbu jam padėti suvokti išorinį pasaulį ir jo įvykius. Naujienų skaitymas kartu, paauglio nuomonės išklausymas yra nuostabios priemonės, skatinančios užmegzti dialogą, taip pat, karo atveju, skatinančios apmąstyti, kas yra teisinga, o kas ne. Svarbūs yra pokalbiai apie šeimos, visuomenės ir šalies vertybes, vaiko savijautą karo akivaizdoje.

Atkreipkite dėmesį: vaikai ir paaugliai turi skirtingus informacijos apdorojimo būdus. Yra tokių, kurie nedrįsta kalbėti, jų reikėtų klausti ir taip užmegzti pokalbį. Viena 9 m. mergaitė man pasakė: aš gal ir norėčiau kalbėti apie karą, bet nežinau kaip. Tuomet pokalbį pradėti reikėtų jums, klausti ką jis/ji norėtų sužinoti, kas neramina. Vyresni ir paaugliai yra labiau susirūpinę dabartine situacija, nes jie geriau supranta karo pavojus nei jaunesni vaikai, jie jau diskutuoja tarpusavyje šia tema ir turi savo nuomonę. Jiems karas tai ir dar viena erdvė kompiuterinių žaidimų pasaulyje ir jų atnaujinimuose. Vienas 13 m. berniukas man pasakė: aš nenoriu karo Ukrainoje ir nekenčiu, kad Rusija užpuolė Ukrainą, bet man įdomu, ar išeis naujas žaidimas ar versija „War in Ukraine“, man įdomu kokius ginklus naudoja Ukraina, kokių dar gaus, kokius naudoja Rusija. Nesmerkite paauglių už tokias jų mintis, jie domisi viskuo kaip suaugę, bet ir žaidimai dar yra jų gyvenimo dalis. Realią situaciją jie puikiai supranta.

Uždaresniems, drovesniems gali būti sunku išreikšti tam tikras baimes, bet manau, kad tėvai, o taip pat ir mokykla turi pasiūlyti vaikui savo pagalbą – aktyvų klausymą. Aktyvus klausymas apima faktų įvardinimą, perfiltruotą kiek įmanoma visais emociniais aspektais. Labai svarbu yra neapsimetinėti, kad nieko tokio neįvyko ar nevyksta, nes vaikai praras pasitikėjimą jumis. Besitęsiant karo veiksmams Ukrainoje, jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai priima informaciją ne tik iš jūsų, tėvų ir mokytojų, bet ir iš visų įmanomų šaltinių, susiduria su įvairių žiniasklaidos priemonių naujienomis, mato istorijas ar vaizdus, ​​kurie gali juos sukrėsti ir išgąsdinti, sukelti jiems nerimą ir baimę, su kuriais taip pat susiduriame mes, tėvai ar globėjai.

Mūsų uždavinys suteikti vaikams saugumo šioje situacijoje, rekomenduoti informacinius šaltinius, kuriais galima remtis, padėti jiems suvokti informacijos vaidmenį, vykstantį informacinį karą ir ugdyti sugebėjimą atskirti „fake news“ (netikras naujienas).

Pateiksiu keletą bendrų rekomendacijų, kuriomis tėvai ir globėjai, mokytojai galėtų remtis pokalbiuose apie karą:

1. Skirkite laiko vaiko išklausymui, kai jis nori pasikalbėti. Suteikite vaikams galimybę ir erdvės pasakyti tai, ką jie žino, kaip jaučiasi, ir užduoti jums klausimų. Jie gali matyti situaciją ne taip, kaip jūs. Skirkite laiko išklausymui, ką jie galvoja, ką matė ar girdėjo.

2. Pritaikykite pokalbį vaikui pagal jo amžių. Sužinokite vaiko amžių. Maži vaikai gali nesuprasti žodžių konfliktas ar karas, ir jiems reikės amžių atitinkančio paaiškinimo. Būkite atsargūs ir per daug nesigilinkite į karo baisybių detales, nes tai gali sukelti jiems dar didesnį nerimą. Mažesni vaikai gali pasitenkinti vien paaiškinimu, kad Ukrainoje vyksta karas, nes Rusija užpuolė Ukrainą ir ukrainiečiai dabar gina savo šalį. Vyresni vaikai jau supranta, ką reiškia karas, bet jūs turite suteikti palaikymo kalbėdamiesi su jais, išklausydami juos.
3. Gerbkite vaiko jausmus. Svarbu, kad pokalbyje vaikai nesijaustų vertinami. Jie neturi jaustis teisiami už savo mintis, turi jausti, kad į jų nuomonę ir pergyvenimą atsižvelgiama. Jei vaikams bus suteikta galimybė atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti apie dalykus, kurie juos neramina ir trikdo, jie jaus palengvėjimą.

4. Įtikinkite juos, kad suaugusieji pasaulyje stengiasi išspręsti šią problemą. Pasakykite vaikams, kad jie neturėtų jaustis kalti dėl to, kad toliau žaidžia, susitinka su draugais ar užsiima tuo, kas jiems teikia džiaugsmo. Išlaikykite ramybę kalbėdami su vaiku. Vaikai dažnai kopijuoja savo tėvų, globėjų perteikiamas emocijas ar jausmus: jei Jūs labai bijote, tai ir vaikams perduosite šią baimę.

5. Pasiūlykite jiems praktišką būdą padėti nuo karo Ukrainoje nukentėjusiesiems. Padėkite vaikams, kurie nori padėti. Vaikai gali kurti, piešti, siųsti laiškus, organizuoti akcijas mokyklose ar mieste, tokiu būdu atkreipdami dėmesį, jog ir jiems svarbu tai, kas vyksta Ukrainoje.

Kaip ir namuose, taip ir mokykloje būtina neignoruoti baimės ir nerimo jausmų, kuriuos vaikams gali sukelti karas.

Mokytojai ir pedagogai galėtų inicijuoti pokalbius ir diskusijas pasitelkdami reikalingas priemones, informacines technologijas:

1. Laikas, kai naujienos analizuojamos kartu: laikas skirtas vaikų klausimams.
2. Pasiūlykite vaikams skaityti knygas karo ir taikos tema: knygų skaitymas gali padėti, ypač su mažaisiais, skatinant apmąstyti, kokį indėlį kiekvienas iš mūsų galime įdėti siekiant taikos.
3. Jausmų ratas – vaikai dalinasi savo būsenomis ir kaip jaučiasi: istorijos iš asmeninės patirties padeda sukurti empatišką atmosferą ir stipresnį tarpusavio ryšį, suteikia galimybę būti išklausytam ir nesijausti vienišam ar vienišai.
4. Išklausykime juos ir nebandykime vien suteikti informacijos, nes vaikų mintys gali nustebinti ir mus.

Vaikai žino, kas yra mirtis, skausmas ir kančia. Jau maži vaikai, kai tėvai išeina į darbą, išgyvena apleistumą ir baimę būti paliktiems. Atsiskyrimo, apleistumo, praradimo ir mirties baimės reprezentuoja antikines baimės kategorijas, kurios jau yra užprogramuotos kiekviename iš mūsų nuo gimimo. Toks pat mechanizmas veikia ir girdint apie karą Ukrainoje. Mes negalime pasakyti vaikui: „- nutilk, dabar noriu paklausyti žinias“, nes vaikas vizualiniu kanalu priims tik jūsų siunčiamą žinutę apie kančią. Mes turime padėti vaikui išeiti iš neigiamos emocinės būsenos. Geriausias būdas yra apkabinti vaiką ir jį nuraminti, po to eiti pažaisti su juo, išeiti pasivaikščioti. Visuomet reikia ieškoti būdų, kurie padėtų įveikti baimę. Ne veltui vaikams, turėjusiems bėgti nuo karo, duodami paprasčiausi daiktai, siekiant jiems grąžinti normalaus gyvenimo suvokimą: saldainiai ar šokoladas, žaisliukas, žaidimai kartu, nes tai jiems primena įprastą gyvenimą ir padeda išgyventi skausmą, jį palengvinti.

Kasdien yra ką veikti:
skalbti, mokytis, žaisti,
padengti stalą pietums.
Yra ką veikti ir naktį:
užmerkite akis, miegokite,
turėkite svajonių.
Yra dalykų, kurių nereiktų daryti, niekada:
nei dieną, nei naktį,
nei jūroje, nei sausumoje:
tai, karas.
(Gianni Rodari)

Psichologė Arminė Pesolillo | Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnyba
Tel.: +37067724531, el.p.: arminepetkute@gmail.com
Adresas: Klaipėdos PPT, Debreceno 41, Klaipėda.
Konsultuoja lietuvių, italų, anglų, vokiečių, rusų k.

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.