Laivavedys Erlis
0 (0)

Clare Vanderpool „Laivavedys Erlis” (2017)
Išleido: Nieko rimto
Vertė:
Puslapiai: 272

Amžinasis klausimas: ar pasaulis yra pilnas stebuklų, ar vis dėlto tik sutapimų? Reikia pripažinti, kad tai, kaip vertiname magiją pasaulyje, priklauso tik nuo tikėjimo. Vaikai, tiesa, linkę matyti daugiau stebuklų. Nors galbūt ir suaugusiems vertėtų į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis ir pastebėti tai, kas yra nors truputį magiška? Pasakojimą apie stebuklus mažuose dalykuose, tikėjimą savimi ir pasauliu, keliones ir gražią iš pirmo žvilgsnio visai skirtingų žmonių draugystę kuria amerikiečių rašytoja Clare Vanderpool apysakoje „Laivavedys Erlis“ (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.).

„Laivavedys Erlis“ – knyga apie artimus žmonių ryšius, sutapimus, kurie kartais tokie panašūs į stebuklus ir viltį, kad visuomet gali surasti tai, ko ieškai. Dviejų berniukų nuotykiai plaukiant Kenebeko upe ir keliaujant miškais Apalačų taku pinasi su paslaptinga skaičiaus pi istorija, pasakojama Erlio, kuris begalinį skaičių mato kaip pasakojimą apie žmogaus ieškojimus.

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, trylikamečio Džeko tėvas pagaliau grįžta namo. Kadaise buvę tokie artimi, tėvas ir sūnus beveik nebepažįsta vienas kito, rasti bendrą kalbą tampa labai sunku. Tėvas nusprendžia išsiųsti sūnų į internatinę mokyklą Meine.

Čia Džekas sutinka Erlį, keistą vaiką, kuris dažnai praleidinėja pamokas, vienas sėdi savo kambarėlyje, pagal savaitės dieną sprendžia, kokios muzikos klausys, kolekcionuoja iškarpas apie didįjį Apalačų lokį ir be galo žavisi skaičiumi pi. Erliui pi – ne tik skaičius, bet ir personažas begalinėje kelionėje, pasakojantis jam neįtikėtinas ir nuotykių pilnas istorijas. Erlis gali išskaityti tas istorijas tiesiog žiūrėdamas į besidriekiančius begalinio skaičiaus pi skaitmenis. Dar skaičius pi jam primena seniai dingusį brolį, kurį berniukas žūtbūt nori surasti. O didysis Apalačų lokys turėtų parodyti kelią.

Abu vaikai visai netikėtai tampa draugais. Ir, nors Džeką kartais ir glumina Erlio elgesys, vis dėlto berniukai ryžtasi leistis į didžiojo lokio paieškas ir nepamirštamą kelionę.

Džekas keliaudamas su Erliu po truputį vis geriau ima suprasti draugą ir pastebi, kad faktas, jog Erlis turi išskirtinių gebėjimų, yra daug svarbesnis negu pati kelionė. Galvodamas apie Erlį Džekas kartu galvoja ir apie save, apie pasaulį, pradeda ieškoti paaiškinimų tėvo sprendimui palikti jį internatinėje mokykloje ir, žinoma, suvokia, kaip stipriai visų gyvenimus paveikė karas.

Niekur knygoje nėra aiškiai pasakoma, tačiau duodama suprasti, kad Erlis autistas, tačiau kartu gali būti laikomas genijumi, matančiu skaičius ne tik kaip numerius, tačiau ir kaip kažką, kas turi asmenybę ar savo istoriją. Pati autorė Clare Vanderpool teigia, jog tyčia pasirinko aiškiai neįvardinti knygoje Erlio kaip autisto. „Pagal dabartinius kriterijus Erliui būtų nustatyta lengviausia autizmo forma. Be to, jis būtų laikomas „talentingu silpnapročiu“, žmogumi, itin gabiu kuriai nors sričiai, kaip antai matematikai ar muzikai. Nusprendžiau šioje knygoje nevartoti terminų „autizmas“ ar „talentingas silpnaprotis“, nes 1945 metais dauguma žmonių nebūtų jų supratę, o daugumai autistų nebūtų nustatyta tokia diagnozė. Toks žmogus kaip Erlis tiesiog būtų laikomas keistuoliu“, – pasakoja autorė. Be to, knygoje svarbu ne diagnozė, o įdomi Erlio asmenybė ir neįtikėtinas mąstymas bei gebėjimas susieti iš pirmo žvilgsnio, regis, visai nieko bendra neturinčius dalykus.

„Laivavedys Erlis“ – iš tų knygų, kurių grožį ir užburiantį pasakojimą sunku nusakyti keliais žodžiais. Tai ir nuotykių knyga, kurioje netrūksta komiškų pokalbių ir nutikimų, ir psichologinis kūrinys, kuriame paliečiamos svetimumo, netekties skausmo temos, ir svajingas pasakojimas, pilnas minčių, kurias norisi užsirašyti ir įsiminti.

Jei randi kelią, dar nereiškia, kad visada žinai, kur eini. Svarbu žinoti, kaip rasti kelią namo.

Jeigu galima imti ir cituoti ištisus knygos skyrius, vadinasi, tai istorija, kurios nepavyks išmesti iš galvos ilgą laiką. Nors knyga apie draugystę, ištikimybę, nuoširdumą ir šypsenas, vis dėlto pagrindinis jos žavesys slypi tame, kad čia, kaip ir daugumos vaikų gyvenimuose, viskas labai paprasta – visi ateis patys, ieškoti ir rasti reikia tik kelią namo.

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.