Bulvių maišas
Mokinys kreipėsi į mokytoją:
– Tu toks išmintingas. Esi visada geros nuotaikos ir ant nieko nepyksti. Padėk ir man tapti tokiu.
Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.
– Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, – pasakė mokytojas, – imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kyla konfliktas ir dėkis ją į maišelį.
– Ir tai viskas? – nusistebėjęs paklausė mokinys.
– Ne, – atsakė mokytojas. – Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kaskart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.
Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešioti. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.
Mokinys atėjo pas mokytoją:
– Jau nebe įmanoma viso to su savimi nešioti. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.
Mokytojas atsakė:
– Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors pyksti ar įsižeidi, padedi akmenį sau ant širdies. Tiesiog to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris gimdo dvokiančias ydas. Apie šią naštą lengvai pamirštame, ji pernelyg sunki, kad visad su savimi nešiotume. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvieną kartą, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis akmuo tau reikalingas.
Gilu.
…o kokios veisles bulves i maisa deti? Nuotraukoje tai „Vineta” :)
Make my day :D
taip.
Mano maiše nebeliko bulvių – tačiau nebeliko ir gyvenimo prasmės. Na o jei kalbėti rimtai,tai oi kaip norėčiau žvelgdamas pro langą nors ką nors išvysti,nors ką nors pajusti – užsidirbti nors ką nors belaukiant kol į duris pasibels paštininkas su invalidumo pensija.
Žinoma, gerai kad nebereikia tampyti sunkaus bulvių maišo – vartoti papildomą kiekį nuskausminamųjų vaistų, kurie, deja, turi ir šalutinį poveikį. Ramybė yra gerai tik tada, kai turi su kuo ja pasidalinti.
Tomai, labas. Labai netikėtai perskaičiau pamokymus, kaip gyventi… Paskaičiau Tavo komentarą, jis nelabai linksmas… Nereikia liūdėti… Pabandyk gyventi viltimi. Aš esu šeimos moteris, mano vyras labai geras ir protingas, bet jeigu kartais galėtum užsimiršti, pasirašinėjant, labai prašau, atsakysiu visada ir būsime draugais. Kartais moralinė pagalba reikalinga… Jei sugalvosi, tad iki…
Bet kartais labai sunku tai padaryti, kaip atleisti ?
Būtu praktiškesnis, nuneštu į kebabinę ten už puse kainos keptas bulvytes jam suveiktu :)
Ir nereiktu visko tampytis su savimi ..
Būtum protingesnis, nereiktų tokių nesamonių rašyt ;)