Manau, kad esu ne su tuo žmogumi…

7 Responses

  1. marija parašė:

    Situacija gerai pazystama. Galiu drasiai teigti, kad pagrindini vaidmeni sioje situacijoje atlieka tevai, tiksliau jo mama. Tavo vyras taip aukletas, kad pats neturejo galumybes priimineti sprendimu, visur ir visada uz rankos vedziojo mama, mama neleido jam suaugti. Net neabejoju, kad istikus bedai, pirmas zmogus pas kuri jis begtu, butu nama. Tau ir toliau bus labai sunku, nes tevai visad ji uztars, visad, o tave del tokiu repliku, ar pykcio proverziu kaltins, falu gale liksi kalta del visko, kad sunui sugadinai gyvenima, o pati kaltinsi save, kad sugriovei savaji. As tikrai manau, kad taip gyventi ir saves aukoti negalima. Jei tavo vyras, draugas mylimasis nekreipia demesio i tavo norus, poreikius, asmenine laime, tai nezalok saves budama tokiuose santykiuose. Manau turi jam graziai viska paaiskinti, kaip jautiesi, kad taip nebegali ir pan. Zmogus turi padaryti isvadas ir suaugti. Jei ne, tai pati spresk ar gali sitai kesti. Speendimus priimti labai sunku. Patikek, labai labai tave sitoje situacijoje suprantu!

  2. Jonas Kulidauskas parašė:

    Pritariu aukščiau išsakytai nuomonei. Tik, kai tu išeisi, jis supras kas tau buvo svarbu ir koks jis turėjo būti. Jei žinoma jis tave myli. Gal myli, bet klysta? Klysti žmogiška. Kartais pats nesupranti koks esi ir dėl ko, kol neprarandi mylimo žmogaus. Pats toks buvau, kaip čia aprašomas žmogus. Bet kai paliko mylimas žmogus, supratau ką dariau blogai, pradėjau keistis. Ir nors to žmogaus nėra šalia manęs, bet esu dėkingas labai jai, kad ji mane pakeitė į gerą pusę ir parodė koks pasaulis yra nuostabus. Ir už viską esu dėkingas jai, ką dabar turiu, tik jai. Kartais turi prarasti, kad atrastum šį tą daugiau, nors tai ir be proto skaudu.

  3. rūta parašė:

    O man atrodo, kad kartais moterys per daug reikalauja iš vyrų. Juk ar vyrai gali būti kalti dėl to, kad mes, moterys, nebemokame kažkuo džiaugtis (juk jaučiam tai mes, taigi tai priklauso tik nuo mūsų ir nuo to, kaip lengvai pasiduodame neigiamai aplinkai)? Man pradeda atrodyti, kad dauguma problemų tokiose situacijose ir kyla dėl to, kad moterys per daug savo gyvenimo, laiko ir kitų resursų investuoja į vyrą ir į romantinius santykius,taip pamiršdamos save.O kai visiškai į save nebeinvestuoji ir pamiršti, kad net ir poroje esi ne tik vyro”priedas”, bet ir atskira asmenybė, panyri į sąstingį ir norisi visą kaltę dėl asmeninių kančių suversti artimiausiam žmogui (neneigiu, kad vyras gali stipriai prisidėti prie moters sąstingio, tačiau manau, kad moterys dažnai nusimeta atsakomybę ir dėl savo nelaimingo gyvenimo yra linkusios kaltinti vyrus, lyg vyrai savaime būtų laimingo gyvenimo garantas).Šiuo atveju manau būtų naudinga susirasti naują, aistrą keliančią veiklą, kuri atgaivintų asmenybę (pojūtį, kad esame kažko vertos ne tik kaip santykių dalis). Asmenybei pagyvėjus – tai įneštų ir šviežio oro gūsį į santykius.Mano nuomone, santykiai – kaip uždaras ratas. Vieno aistra ir entuziazmas gali uždegti kitą.

    Žinoma, labai dažnai visuomenėje (ir bulvariniuose žurnaluose) kartojama, kad neverta stengtis dėl to, kuris tavęs nevertina.Bet nemanau, kad vyrai taip elgiasi todėl, kad mūsų nemyli ar nevertina – jie tiesiog mąsto visai kitaip nei mes, jų kiti prioritetai. O ir ar vyrai tenkina mūsų poreikius priklauso nuo požiūrio taško – juk mes dažnai norime, kad su mumis elgtųsi kaip su princesėmis, tačiau pačios nevengiam kelti dramų ar „pabūti bjauresnėmis”, kad jie taptų iniciatyvesni ar labiau mus vertintų.

    Sutinku, kad atskirai (išsiskyrus) judėti daug lengviau nei vienam (ypač iš krizinės situacijos), bet aš asmeniškai tikiu, kad pakilti iš nevilties dviese – aukščiausias lygis (įveikus kliūtis santykiai darosi vis „patvaresni”, o susiradus naują partnerį tokių garantų nėra. Mano nuomone, vienintelis naujo partnerio privalumas – tai mažesnis „nuoskaudų maišas”, kuris velkamas iš paskos santykiuose darant klaidas, tačiau visa kita – kaip iš pradžių, o ar tai vargina, ar džiugina, spręsti kiekvienam iš mūsų).

    Todėl linkiu tikėti ir stengtis. Nepalūžkite ir nepasiduokite. Kovokite dėl sprendimų, kuriuos kadaise priėmėte, nes nors gal ir nebeatsimenate, kažkada (tikriausiai) būtent tas vyras jums ir atnešdavo laimę.

    Ir atsiprašau, jei komentaras nuskambėjo žeidžiančiai ar kategoriškai – tikrai to nenorėjau.:)

    Sėkmės!

    • Asta parašė:

      Sutinku, kad reikia visupirma ismokti myleti save tam, kad galetum myleti kita, bet kad reikia visa gyvenima reikalautis buti gerbiamai ar mylimai tikrai ne… Nera nei vieno zmogaus, kuris butu musu gyvenime be reikalo. As interpretuociau viska is tos puses, kad tai moteriai yra gera pamoka, kad reikia pradet mylet save ir zinoti savo verte, o kadangi kaip jau supratom jos vyras yra ne tas, kuris pakelia jos saviverte jis jai bus tik kaip suniui penkta koja. Gyvenime nera nieko lengvo ir nera idealiu zmoniu , todel ir mokomes gyvenimo kely. Kaip, kad pries tai vyras rase- tik prarades savo moteri suparto ka dare ne taip. Gyvenimas pertrumpas pilstyti is tuscio i kiaura. O bustas ar suzadetuves tai tik visuomenes nustatytas satatusas jei jis tau nieko nesako kam bristi gilyn..

  4. GP parašė:

    mano žmona matyt rašė.
    grynai tokia situacija, tik statybos kitoj fazėj: nieko nedaro, nepadeda, tyliai arba garsiai pyksta ir kaltina, kad ji man nesvarbi.
    reikalauja namo, tačiau pati niekuo neprisideda ir nepadeda. tik kritikuoja ir kritikuoja.
    aš juk tik finansus išmanau, tai mano specialybė. O namo planavimas, blokelių parinkimas, visokios rekuperacijos ir tt yra man tamsus miškas.
    o ji tik pyksta, kad tai tėvo, tai pusbrolio klausiu, jų nuomone arba internetų išmintimi remiuosi.
    kai sakau „padėk, kaip tu nori padaryti, sprendžiam kartu”, tai ji nežino, kaip nori. tik aiškina, kad aš jos nevertinu.
    jau ir buities darbų darau darau daugiau nei žmona ir darbe daugiau laiko praleidžiu, laisvalaikio neliko, nes „namo projektas” suėda viską kas liktų.
    o jai negana.
    jos nevertinu.
    wtf yra nevertinu? irgi atsakyti negali, tik puola į ašaras arba šaukia apie kažkokią nesąmonę (pvz., kaip prieš 2 metus pamiršau namų raktus ir laukiau jos prie durų, kad įleistų), kuri tarsi yra kažkokia tragedija.

    ruošiu dokumentus ir viskas

    kažkokia nesąmonė.

    • Apie supratimą parašė:

      Paskaitykit abu knygą „Penkios meilės kalbos”. Labai trumpa ir paprasta, bet pateiks labai daug atsakymų į visus tuos „wtf”. Nuoširdžiai rekomenduoju bent pabandyt prieš rengiant kažkokius dokumentus.

    • Loreta parašė:

      Tikrai yra ir daugiau knygų ta tema, pvz ši labai padėjo mūsų santykiams, nes kai supratau, kad jau atitinkam visus punktus, kai žmonės skiriasi, supratau, kad to žmogaus nenoriu prarasti ir į daug ką pradėjau žvelgti kitaip. Beje čia ura daug patarimų ir pratimų kuriuos būtina atlikti kartu ir kurie padeda vėl atrasti savo partnerį, tikrai rekomenduoju ir siūlau visiems išmėginti, išbandyti net tada jei galvojate, kad tikrai jau viskas. Knyga septynios darnio santykiu taisykles. septynios-darnios-santuokos-taisykles/ o kaip vėliau tapau bioenergetike tai supratau, kad tam tikri emociniai blokai iš vaikystės gali mums kurti tokį gyvenimą kurio mes tikrai nenorime. O kad juos pašalinti kartais užtenka tik vienos ar trijų bioenergetinių konsultacijų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *