Mane visai suparalyžiavo karo baimė

Klausimas: Pastaraisiais metais mane visai suparalyžiavo karo baimė. Gal tai ir normalu, kai pasaulis aplink toks neramus, bet ši baimė jau pradėjo stipriai gadinti mano gyvenimą šia diena.

Ateities nežinomybė ir per žiniasklaidą transliuojami galimai vienas už kitą baisesni scenarijai, ypač Lietuvai, įvedė į kažkokį pasyvų uždarą ratą: niekas nebedomina, galva pastoviai dilgčioja, jokios motyvacijos jokiems darbams, nes atrodo, kad tuoj turi sprogti ta karo bomba.

Kulminaciją pasiekiau, kai nebeturėjau jėgų bendrauti ir teko išeiti iš darbo, kad nebebūtų tiesioginio kontakto su žmonėmis. Darbas iš namų dar labiau izoliuoja, su niekuo nedrįstu savo šituo įsibaiminimu dalintis, o galvoje toliau vyksta audros ir kažkoks apsėdimas ieškant informacijos savo baimėms maitinti.

Kai namiškiai išeina į darbą ir mokyklą, visuose Lietuvos ir užsienio portaluose tik ir ieškau straipsnių, kurie šviečia tezėmis apie III pasaulinį karą, apie Rusijos žvanginimą ginklais, apie terorizmą, apie pasaulį ant didelio karo slenksčio. Tada iškart pradeda širdis išsibalansuoti, galva skaudėti, visas gyvenimas pasidengia migla. Ką daryti? Kaip susigrąžinti miegą, džiaugsmą, tikėjimą ateitimi, norą dar ką nors nuveikti, imtis darbų ir gyventi?

P.S. ankščiau jokių psichinių susirgimų (depresijos ar kokių kitų nerimo formų) nesu išgyvenusi, asmeniniame gyvenime nėra jokių sukrėtimų.

Labai dėkoju už kokią nors mintį, kaip iš šitos tamsos išeiti.
Alina (vardas pakeistas)

Komentuoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė:

Laba diena, Alina,

dėkoju už laišką, kuriame taip atvirai pasidalijote savo dabartiniais išgyvenimais.

Pastaruoju metu pasaulyje vyksta nemažai įtampą keliančių įvykių, kuriuos stebint normalu jausti nerimą dėl ateities, savo paties, artimų žmonių saugumo. Dėl šios priežasties sutinku su Jumis, manančia, jog tai, tikėtina, nėra tik Jums būdingas nuogąstavimas, tačiau kartu norisi pabrėžti, jog toks intensyvus nerimas, kokį jaučiate Jūs, jau yra pernelyg stiprus.

Nepamirškime, kad nerimas yra savotiška savisaugos forma ir jo paskirtis – saugoti žmogų nuo pavojų, įspėti jam artinantis, o ne varginti ar, kaip Jūsų, Alina, atveju, kenkti esminiams asmeniniams interesams. Jūs jausdama nerimą atsiribojote nuo žmonių, praradote norą užsiimti įprasta veikla, pradėjo varginti miego sunkumai, o tai reiškia, kad nerimas Jūsų konkrečiu atveju jau viršijo visas apsaugines funkcijas ir pradėjo kenkti. Sveikintina, kad ieškote, kaip iš tos tamsos išeiti, nes nevaldomas nerimas ilgainiui gali ženkliai sumažinti viso gyvenimo kokybę. Negana to, perdėtai nerimaujant tampa sunkiau susidoroti ir su visais kitais stresą keliančiais veiksniais.

Alina, pradėkime nuo to, kad mes visi norime gyventi, džiaugtis ir nepatirti skausmo, nebūti tiesioginiais bauginančių įvykių liudininkais. Tai yra labai žmogiška. Lygiai taip pat natūralu bijoti to, kas gali sutrukdyti gyventi gražiai, ilgai ir be skausmo, pvz., karo, ligos, kitų traumuojančių įvykių.

Dažniausiai apie tai kasdien negalvojame, nors ir būna atvejų, kuomet neramios mintys ramioje kasdienybėje ima kilti paviršiun. Viskas čia gerai, jeigu įvertinę situaciją grįžtame atgal į čia ir dabar. Reikalai prastėja, jeigu žmogus užsifiksuoja toje galimai grėsmę keliančioje situacijoje. Dažniausiai tai įvyksta dėl perdėtos ateities baimės, tariamų grėsmių (sveikatai ar, žvelgiant plačiau, šaliai, pasauliui), dėl susilpnėjusio gebėjimo toleruoti neapibrėžtas situacijas, psichologinio išsekimo, polinkio į nerimastingumą.

Mąstymo susiaurėjimas, t. y., matymas tik to, kas baimę pastiprina, prislėgta nuotaika, psichosomatiniai skundai, neretai ir panikos atakos, kiti nemalonūs išgyvenimai – jau anksčiau minėtų priežasčių pasekmė.

Norint išeiti iš šio uždaro, kaip Jūs įvardijate, rato reiktų imtis arba pastarųjų, arba nerti į gelmę ir ieškoti priežasčių, kodėl Jums tapo sunku toleruoti neapibrėžtas situacijas. Jūs gi niekuomet nežinojote, kas pasaulyje, Jūsų kieme, su Jumis pačia įvyks po akimirkos, tačiau nepaisant to gyvenote, dirbote, rūpinotės namiškiais. Kas pasikeitė?

Turbūt sakysite, kad įsibauginote, o su tuo nejučiomis pasikeitė viskas. Būtų sunku su tuo nesutikti. „Baimės akys didelės“, – sako liaudies išmintis. Taip, tas tiesa, todėl nieko nuostabaus, kad pasaulis žvelgiant pro padidinamąjį stiklą atrodo kitaip. Bet ar tas kitaip tikrai yra tikrai? O gal tariamai?

Perdėtai stiprus nerimas ar baimė dažniausiai būna mūsų iracionalių minčių, turinčių stiprų neigiamą krūvį, pasekmė. Tas krūvis dažnai būna toks didelis, kad tiesiogine ta žodžio prasme suparalyžiuoja mūsų mąstymą ir savo pastangomis norėdami baimę mažinti dažniausiai tik laistome baimės sėklas.

Pavyzdžiui, mėginimai savo baimę slopinti ieškant guodžiančios informacijos internete dažniausiai ją tik sustiprina dėl jau anksčiau minėtos priežasties: baimės akys pirmiausia fiksuoja tai, kas baugina, o dėl susiaurėjusio mąstymo mes nebepajėgūs pamatyti to, kas dar yra greta viso to, o ten dažniausiai ir slypi atsvara mūsų baimei – argumentai, kitų žmonių įsivaizdavimai, priešingi scenarijai, pagaliau, nuojauta, kad gal ir nėra taip blogai? Iš šio rato ištrūkti nėra lengva.

Pirmiausia, kaip ir visame kame, būtinas pasiryžimas veikti priešinga kryptimi nei buvo veikiama iki šiol. Svarbu gąsdinančias mintis bent akimirkai sustabdyti ir paklausti savęs, kur baigiasi tas, kas tikra, ir kur prasideda tai, kas rodos, jog yra tikra. Kur baigiasi faktai ir prasideda mano įsivaizdavimai? Dažniausiai mus gąsdina įsivaizdavimai, nes jie yra stipresnio emocinio krūvio nei faktai. Bet net jei ir pastarieji būtų pakankamai pagrįsti, žmogus gi privalo gyventi dabar nepaisant to, kas vyks ateityje. Visada taip buvo.

Galvodama apie tai, kas gali įvykti, Jūs, tikėtina, praleidžiate dalį to, kas vyksta dabar. O dabar juk vyksta ir malonių dalykų, tiesa? Pastebėkite juos ir netruksite pamatyti, kad drauge su tuo keičiasi ir Jūsų nuotaika. Noras bendrauti su kitais irgi grįš, jei parodysite nors minimalų susidomėjimą tuo. Čia būtinos sąmoningos paties žmogaus pastangos atkurti tai, ką iracionalios mintys ir stiprus nerimas pasiglemžė. Jeigu sunku tai padaryti vienai, – susiraskite psichologą, kuriuo pasitikėtumėte ir kuris drąsintų pažvelgti savo baimei į akis, kuris lydėtų Jus iš tamsos išeinančią.

Alina, tikiu Jūsų galimybėmis įveikti tamsą. Manau, kad rytojus dovanos Jums daug gražių akimirkų, jeigu tik jas priimsite. Taip pat žinau, kad nors ir ne itin jauku, bet gebėti išbūti neapibrėžtose situacijose – vertinga patirtis. Kaip ir bandymas sumažinti nerimą iki tokio lygio, kad jis ir vėl saugotų, o ne naikintų.

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė | psichologokabinetas.lt | facebook’e
Iliustracija: Foter.com