Mes nežinome, ką daryti su jo motina0 (0)
Draugauju su vaikinu jau daugiu negu 3 metus. Iš pradžių santykiai su jo motina (20 metų jau yra vieniša motina, nekenčia savo šeimos ir giminių, vyras ją mušė, todėl ji nuo jo pabėgo ir gyvena su savo sūnumi, kuriam yra 26 metai) buvo visai neblogi.
Ji gerai su manimi elgėsi, buvo draugiška. Po trijų metų pradėjome labai pyktis su vaikinu. Man nepatiko, kad jis labai apsileidęs darėsi ir savęs neprisižiūrėdavo (niekada su juo negyvenau, gyvename su savo tėvais). Bandžiau kalbėtis, bet nesėkmingai, nes jis mane tiesiog ignoruodavo ir nematė savo elgesyje problemos.
Nusprendžiau pakalbėti su juo mama, nes maniau, kad ji gerai jį pažįsta, kad man ką patars. Paprašiau vaikino, kad leistų dviese pakalbėti su mama, jis pradėjo labai priešintis ir nenorėjo leisti, kad kalbėčiausi su ja. Vėliau sutiko.
Sutartą dieną atėjau pas juos namo ir pamačiau, kad vaikinas net neketina man leisti kalbėtis su mama. Išėjo jis į dušą, jo mama pradėjo klausinėti, kas nutiko. Pradėjau sakyti, kad man nepatinka jo tam tikras elgesys (bet neįvardijau to elgesio), o ji man atrėžė, kad jei kažkas santykiuose nepatinka, tai neverta kažką taisyti, o reikia iš karto skirtis.
Buvau šokiruota, ji gi net nežino kokia problema, o jau sako skirtis. Nesitikėjau tokio patarimo. Pasiklausinėjo dar apie mano šeimą. Kai vaikinas grįžo iš dušo, buvau visai nusivylusi, pradėjau sakyti, kad man nepatinka, kad jis labai apsileidęs, gal pykdama kažką ne taip pasakiau, ar įžeidžiau jo motiną. Viso pokalbio metų motina tenorėjo išsiaiškinti, ar aš ketinu su juo išsiskirti.
Po šito pokalbio mano santykiai su vaikinu iš vis pablogėjo. Jis liepė atsiprašyti jo motinos. Iškepiau jai kibinų ir parašiau atsiprašymo laišką. Motina nepriėmė atsiprašymo. Ji pradėjo pavydėti savo sūnui, kad jis daug man laiko skiria, gerai su manim elgiasi. Pradėjo mėtyti užuominas, kad jis turėtų skirtis su manimi. Taip pat ignoravo jį, nesikalbėdavo, nebeskambindavo jam vakare ir neklausinėdavo, kur jis yra (anksčiau ji visada skambinėdavo).
Mūsų santykiai su vaikinu sparčiai blogėjo. Du kartus su juo išsiskyriau. Pirmą kartą išsiskyriau, bet pati grįžau, galvojau, kad mums pavyks pagerinti santykius. Antrą kartą jis pats grįžo ir atsiprašė, kad pusė metų su manimi elgėsi labai blogai.
Mes pradėjom kurti savo santykius iš naujo. Atsirado mūsų santykiuose pagarba, pasitikėjimas, supratimas. Atrodė, kad pagaliau viskas tobula. Jau galvojau, kad pagaliau pasiryšiu pasakyti savo tėvams, kad draugauju su vaikinu (3 metus nesakiau, kad su juo draugauju, nes mano tėvai priešinasi bet kokiai mano draugystei su vaikinais ir visada sako, kad su jais skirčiausi).
Nutiko, toks įvykis, kad jo mama atspausdino mano nuotrauką ir atvažiavo į mano rajoną ir po visus butus ėjo ir klausinėjo, kur aš gyvenu. Suradusi mano buto duris pasakė mano motinai, kad ji nepageidauja manęs matyti savo šeimoje, kad aš ten niekam nesu reikalinga. Pasakė, kad aš esu paleistuvė ir tik ateinu pas ją namo miegoti su jos sūnumi, kad jos sūnus nori su manimi išsiskirti, bet aš jį šantažuoju dėl pinigu ir dar daug kitų dalykų primelavo.
Aš buvau šoke, negalėjau patikėti, kad ji gali taip elgtis. Mano motina pasakė nutraukti bet kokius santykius su tuo vaikinu, nes jei jo motina toks baisus žmogus, tai jis dar baisesnis. Papasakojau viską vaikinui, jam irgi buvo šokas. Mes nežinom, kaip spręsti šitą problemą, ką daryti su jo motina. Gal jai dar koks psichas užeis, neaišku ką ji dar gali sugalvoti, kad pakenktų mūsų santykiams.. Gal galite patarti, kaip elgtis tokioje situacijoje?
Komentuoja medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
Labai svarbu, kad rašote ir dalinatės savo mintimis bei jausmais. Skaitydama jūsų laišką, girdžiu, kad išgyvenate nusivylimą savo vaikinu, nes atsiskleidė neigiamos jo savybės – netvarkingumas, apsileidimas. Darosi pikta, nes bandėte su juo išspręsti šį sunkumą, tačiau vaikinui tai neatrodė svarbu ir jis nebuvo linkęs spręsti šios situacijos. Kadangi pokalbiai su vaikinu nepadėjo, priėmėt sprendimą pasikalbėti su mama, tačiau likote nustebinta, nes nesulaukėte užtarimo ir palaikymo, o tik paskatinimo skirtis. Tai jums sukėlė pasimetimą, nes mylite vaikiną ir norite likti kartu, tačiau nerandate būdų kaip spręsti kilusius nesutarimus.
Kuomet, rodos, santykiai susitvarkė, draugo mama sukėlė sumaištį ir privertė jus jaustis nesaugiai, nes atėjo į jūsų šeimą ir paskleidė netiesą apie jus ir jūsų santykius su vaikinu. Dabar abu esate nežinioje, nes nesate tikri, kaip toliau vystysis jūsų santykiai ir ko galima tikėtis iš draugo mamos. Labai natūralu visa tai išgyventi, kai santykiuose trūksta saugomu, pastovumo ir ramybės.
Paprastai porą sudaro du asmenys, tačiau skaitydama jūsų laišką girdžiu, kad jūsų porą sudaro mažiausiai keturi. Dideli sunkumai kyla siekiant suderinti dviejų žmonių interesus, ką jau kalbėti apie keturis.
Dažniausiai tėvai siekia gero savo vaikams ir nori juos apsaugoti. Tačiau neretai tas rūpestis būna perdėtas, nepamatuotas ir nesaikingas. Tokiu atveju vaikams būna daugiau žalos negu naudos. Kalbant apie santykių kūrimą, tėvai siekia, kad jų vaikų partneriai būtų nepriekaištingi, kelia jiems nerealius lūkesčius, todėl natūralu, kad neatsiranda tinkamas partneris. Tokiu atveju labai svarbu nubrėžti ribą, kiek leidžiama tėvams kištis į vaikų gyvenimą.
Jei gerai suprantu, jūs abu esate pilnamečiai, suaugę žmonės, vadinasi tik jūs turite teisę nuspręsti su kuo jums kurti santykius, o kurių santykių verčiau atsisakyti. Minėjote, kad jūsų tėvams netinka nei vienas jūsų partneris, dėl šios priežasties, esate priversta slėpti savo santykius, tai gali kelti nesaugumą, nerimą ir įtampą, bei turėti neigiamos įtakos jūsų poroje.
Norint pradėti kurti santykius su antrąją puse, pirmiausia reikėtų nutraukti „bambagyslę“ jungiančią jus su mamomis. Suprantamas tėvų noras padėti ir rūpestis, tačiau vaikams suaugus reikėtų pereiti į sveikus santykius tarp suaugusių vaikų ir tėvų. Tai reiškia, kad tėvai gali patarti, rekomenduoti ir išklausyti, bet jokiu būdu neįsakinėti ir nurodinėti su kuo vaikai turi megzti santykius, kada tuoktis ir gimdyti vaikus. Kylančius sunkumus ir nesutarimus poroje, rekomenduotina spręsti tarpusavyje, į konfliktą neįtraukiant pašalinių asmenų, nebent tai būtų porų santykių konsultantas.
Gražūs santykiai ir draugystė yra procesas, kuriame turi dalyvauti du vienas kitą mylintys žmonės. Taigi, kai jūs nubrėšite savo tėvams ribas, kada išmoksite nebeįsileisti jų į savo santykių kūrimo procesą, tuomet bus galima tikėtis santarvės ir ramybės santykiuose su draugu.
Linkiu jums sėkmės ir gražios draugystės,
medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
El. p.: s.anuskeviciene@gmail.com
Foto: Freepik