MŪSŲ APLINKINIAI ŽMONĖS – MŪSŲ PAČIŲ VEIDRODIS

Bendravimas – vienas svarbiausių užsiėmimų, pomėgių, darbų, atsipalaidavimo būdų. Tačiau ar jums nekyla tokių klausimų:

• Kodėl su vienais žmonėmis galime kalbėti valandų valandas, su kitais jaučiame nuolatinį diskomfortą, konfliktuojame, „nesutampa biolaukai“?
• Kodėl pakliūname į „energijos vampyrų“ nasrus?
• Kodėl būdami su tam tikrais žmonėmis (nesvarbu, tai būtų draugai, antra pusė ar pan.) jaučiamės blogai, nuolat pykstamės, bet nesugebame nutraukti tų ryšių, kenčiame toliau?
• Kodėl mylime per stipriai?
• Kodėl kiti žmonės atrodo tarsi sutverti bendrauti, o aš niekaip neužmezgu ilgesnių ryšių?
• Kodėl su kai kuriais artimais žmonėmis (tėvais, vaikais, giminaičiais, kaimynais) nuolatos pabendravę jaučiamės išsekę?
• Kodėl darbe puikiai susitvarkome su pareigomis ar emocijomis, tačiau kitoje aplinkoje mes tarsi „praskystame“?
• Kodėl vis patenkame ir patenkame į tas panašias situacijas?
• Kodėl su kuo nors bendraudami nuolat jaučiamės įsitempę?
• Kodėl tam tikri žodžiai mūsų adresu taip mus skaudina ir žeidžia?

Atsakymas į visus klausimus yra paprastas, bet kartu ir sudėtingas. Mums bendrauti trukdo mūsų sielos skauduliai. Tie žmonės kaip lakmuso popierėliai rodo mūsų sielos žaizdas, mūsų pačių požiūrį į save.

Jų pikti (o kartais ir visai nekalti) žodžiai turėtų pro mus prasprūsti nepastebėti ar bent jau nesureikšminti. Tačiau jie užkliūna. Už ko? Už kadaise padarytos žaizdos ar jos rando. Kaip užstrigusi kulka karo veterano kūne. Kaip užsitraukęs pūlinys.

Pagalvokime, juk jei mus pavadino kvailiais ar storais, o mes save laikaome pakankamai išmintingais ir gražiais, kaip reaguosime į tokius žodžius? Tikriausiai tik nusijuoksime, ir tai būtų pati adekvačiausia reakcija. Deja, nuo tokių pasakymų dažniau įsižeidžiame. Kodėl? Todėl, kad jie suskambėjo kažkur giliai mūsų viduje. Nes patys taip jaučiamės. Arba pykstame ant viršininko, kad apkrauna papildomais darbais, skundžiamės dėl antros pusės dėmesio, palaikymo stokos. Tačiau tiesa yra ta, kad mes tiesiog nesuteikiame to patys sau – nepaskatiname, nuvertiname, neleidžiame sau pailsėti, nepasakome „ne“ tam, kam turime pasakyti. Ne viršininkas išnaudoja – patys save naudojame. Jei patys save pagiriame ir pritariame sau – mums nebūtinas kitų pagyrimas ar pritarimas.

Kas yra tie sielos skauduliai? Tai mūsų ribojantys įsitikinimais, kurie kažkada atrodė teisingi arba padėjo išgyventi, prisitaikyti. Arba paliktos vaikystės nuoskaudos, skriaudos, kaltės, gėdos jausmas. Jei norite išgelbėti vyrą nuo alkoholio, vaikus nuo nesimokymo – tai rodo, jog norite išgelbėti save, arba kažkada vaikystėje Jums krovė per sunkias atsakomybes.

Dar šiek tiek apie puikybės nuodėmę

Krikščionybė puikybės nuodėmę laiko viena didžiausių. Ir ne tik todėl, kad su kitais elgiamės nedorai, bet labiausiai dėl to, kad ji daro žmogų nelaimingu. O nelaimingas žmogus verčia kitus jaustis nelaimingais. Pavyzdžiui, jei pykstame, kad kažkas nepriima (arba priima, bet po to derama neįvertina) mūsų pagalbos ar patarimo, tai tiesiog rodo mūsų vidinę puikybę.

Jei jus supa nevykėliai, tai irgi šį tą reiškia. Giliai pasąmonėje turite viltį jį pakeisti. Kitaip tariant, išgelbėti. O kadangi tie žmonės, paprastai, nesileidžia gelbėjami, jaučiame kaltę ar gėdą. Ir po šiais jausmais slepiasi puikybė. Mes iškeliame save aukščiau kitų ar net Kūrėjo ir prisiimame atsakomybę ten, kur ji tiesiog neįmanoma. Nenorime leisti tam žmogui prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Mes negalime pakeisti kitų žmonių ar pasaulio, ir toks galvojimas yra nemeilės sau ir kitiems įrodymas.

Kaip tvarkytis su šia nuodėme? Labai gerai gydo klausimas „O kodėl viskas turėtų būti kitaip?“

Keletas puikybės pavyzdžių ir „gydymo“ variantų:

Pykstate, kad kažkas gyvena ne taip, kaip, jūsų įsivaizdavimu reikėtų. Kodėl kiti žmonės turi žiūrėti į pasaulį taip, kaip jūs? Net jei tai jūsų vaikai ar pavaldiniai, jie yra patys atsakingi už savo gyvenimą.

Manote, kad jums labai nesiseka? O kodėl jums turėtų sektis? Ar tikrai viską padarėte dėl sėkmės? Ar tikrai pačių ketinimai buvo geri ir tyri?

Jums rūpi „ką žmonės pagalvos“? O kodėl jie apskritai turėtų kažką apie jus galvoti? Manote, kad jie neturi kitų rūpesčių? O gal jie neturi teisės apie jus pagalvoti? O gal neturi teisės galvoti blogai? Ar jų mintys įtakos jūsų gyvenimą?

Jaučiatės vienišas ir jums trūksta dėmesio? O kodėl kiti jums turi tą dėmesį suteikti? O kodėl negalite paieškoti dar vienišesnių žmonių, suteikti jiems dėmesio?

Didelė puikybė, net jei ji paslėpta po „Aš vargšė“ / „Aš vargšas“ kauke, rodo silpną ir trapią savivertę, priklausomą nuo aplinkybių ir kitų vertinimo. Puikybės priešingybė – galios jausmas – kai perkeli dėmesį nuo aplinkos į save. Kai kontroliuojame aplinką, norime pakeisti kitus, jaučiamės bejėgiai.

Meilė sau yra susijusi su galios jausmu: aš galiu save kontroliuoti, aš esu atsakinga/-s už emocijas, kai jaučiuosi blogai, analizuoju kokios mintys sukelia tą negatyvą ir keičiu jas. Aš renkuosi padėti (arba nepadėti) kitiems žmonėms, tačiau leidžiu jiems pagalbos nepriimti. Nesijaučiu kalta/-s dėl to, kas nepavyksta.

Galios jausmas neretai asocijuojasi su kažkuo neigiamu. Moterys net tarsi taip išmokytos, lyg ir jų prigimtis yra būti silpnesnėmis. Bet kuriuo atveju, tai yra nebent mergaitės funkcija. Suaugusi moteris jau gali save kontroliuoti. Tikroji galia ir jėga glūdi viduje. Ši galia, ši vidinė jėga leidžia realiau pamatyti ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra, imtis veiksmų, kurių reikalauja situacija, ir netgi susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti.

Jei paprastai, galios formulė yra gana paprastai apibūdinama – keisti kas mano valioje, susitaikyti su tuo, ko negaliu įtakoti ir atskirti vieną nuo kito. Tai ir yra tikroji meilė sau. Nes egoistiški žmonės neturi meilės sau, neturi galios kontroliuoti save, todėl jie taip į save ir susitelkę, todėl jie tiek daug meilės reikalauja iš aplinkinių.

Asta Petrauskienė | psichologijoscentras.lt
asta.budvytiene@yahoo.com