Narcizo gimimas, santykiai ir meilė0 (0)
Foto: Geralt/ Pixabay
Kaip visada, pradėsiu iš toli. Jau daug kartų minėjau, kad narcizo tipo charakteris susiformuoja vaikystėje, galbūt net labai ankstyvoje. Tokiame amžiuje vaikui tėvų dėmesys ir priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau jeigu tėvai savo vaikui nemoka parodyti besąlyginės meilės, vaikas visomis priemonėmis, tiek kiek jų turi savo arsenale, to tėvų dėmesio nepertraukiamai siekia.
Todėl jei tėvai vaiką daug kritikuoja, atstumia, palieka vieną, nekreipia į jį dėmesio, tačiau kai vaikas atlieka kažką ne pagal metus, demonstruoja, kad išmoko kažką naujo, gerus pažymius, atlikėjo ar matematiko talentus, pasiekimus sporte ir susilaukia tėvų pagyrų ir susižavėjimo, vaikas greitai tai užfiksuoja. Jei toks tėvų elgesys sistemingas, jo galvoje susiformuoja išvada: “turiu būti ypatingas, kad mane mylėtų. Jei būsiu paprastas, mane paliks ir aš mirsiu”. Žmoguje išgyvenimo programa yra pati svarbiausia iš visų, todėl toks vaikas, siekdamas tėvų meilės, to nesuvokdamas ima išsižadėti savęs. Pavyzdžiui, užsigavęs neverks. Nes tada jo tėvai didžiuosis ne pagal metus vyrišku ir stipriu berniuku ir rodys jį kaip pavyzdį kitiems. Taip vaikas išmoksta paneigti savo skausmą ir išstumti ašaras, t.y. ignoruoti savo jausmus tam, kad gautų tuo metu svarbiausių žmonių – tėvų meilę. Taip įvyksta vidinis asmybės skilimas. Vaikas suvokia, kad dalis jo yra nepriimtina tėvams, todėl tai tai tampa nepriimtina ir jam. Ir kaip atsakas į atšiaurias vaikystės sąlygas susiformuoja narcizo charakteris.
Patirdamas prisirišimą, meilę prie tėvų, vaikas mokosi, kas apskritai yra ta meilė ir kaip ją patirti. Kaip matosi, narcizas nepatiria besąlyginės meilės iš savo tėvų. Todėl trumpai tariant, jis turi prisirišimo sutrikimą. Toks žmogus ne tik patiria vidinį skilimą, bet ir neišmoksta mylėti. Jo meilės patyrimas yra toks: “mylėsiu tave tik jei būsi toks, koks aš noriu”.
Lygiai tokį patį meilės supratimą narcizas atsineša į savo suaugusiojo gyvenimą. Nors meilės ryšiai mezgami greitai ir audringai, tačiau jo meilė yra negili.
Viena iš narcizo savybių – jis save suvokia kaip aukštesnį, geresnį už kitus. Jis apskritai kitus žmones mato žemiau už save. Jau vien dėl to jis negali mylėti pilnavertiškai. O kur dar savo tikrų jausmų neigimas ir prisirišimo trauma?!
Narcizas žmones suvokia labiau kaip daiktus, kaip objektus, kuriais galima naudotis. Kitas žmogus jam – kaip jo kūno dalis. Daugybę kartų esu girdėjusi iš klasikinio narcizo, kaip jis apie savo žmoną pabrėžtinai kalbėjo: “ji – mano dalis”. Skamba gal labai romantiškai ar atrodo, kad “va čia tai meilė!”, bet iš tiesų meilės čia turbūt mažiausiai. Daugiau grynas savininkiškumas.
Narcizas savo partnerę suvokia kaip, tarkime, savo ranką. Tai reiškia, kad jam atrodo, jog ranka savaime žino, ką reikia daryti. Todėl nereikia rankai atskirai skirti laiko ir pastangų, kad aiškinti, kogi aš noriu. Tačiau labai ima pyktis, kai ranka staiga ima ir nepadaro to, ką aš pamaniau. Šitą reiškinį stebėjau praktiškai ant visų narcizų, kuriuos pažįstu.
Toliau. Rankai juk nedėkojama už tai, kad jinai kažką padarė. Nes rankai tai yra savaime suprantama. Skirtumas tik tas, kad tikra ranka neturi savo jausmų, o narcizo partnerė turi. Be to, ranka nesirenka, ką darys ir ko nedarys, ranka daro viską, ką nusprendžia šeimininkas ir pasirikimo teisės neturi. Tuo labiau rankos niekas neklausia jos nuomonės.
Nepykite, mielieji, kad taip žiauriai sugrioviau dar vieną jūsų viltį. Pati ėjau per tų vilčių griuvimą savo laiku ir žinau jausmą, todėl labai atjaučiu. Taip pat žinau, kad tikrai buvo laiko tarpas, kai jautėtės mylima su narcizu, juk išgyvenote su jais ir medaus mėnesį. Kaip rašiau anksčiau, greičiausiai tai buvo irgi ne meilė, o tiesiog narsicistinio ciklo sudievinimas – nuvertimas nuo pjedestalo pirmoji dalis.
Todėl narcizo meilė, jeigu taip galima pavadinti jo elgesį ir jo patiriamus jausmus, yra kažkas toli nuo tikros meilės. Jis nemoka mylėti besąlygiškai ir jis nemoka palaikyti ir puoselėti partneriškų tarpusavio santykių. Tai, ką narcizas jaučia savo žmogui, yra labiau kaip santykis su įsigytu daiktu – tu priklausai man, ir tarnauji man pagal paskirtį. Kol tu tą funkciją atlieki gerai, aš esu patenkintas ir tave toleruoju savo gyvenime, jeigu ne, aš labai pykstu, ir galiu kaip daiktą išmesti. O išmetus daugiau niekada neprisiminti, iš karto įsigyti kažką kitą.
Pats svarbiausias dalykas, kodėl narcizai apskritai bendrauja su kitais žmonėmis, nes pripažinkime, jų prisirišimas prie jų yra tikrai kažkoks sutrikęs, tai yra narsicistinis penas. Ryškiausiai tai pasireiškia sudievinimo fazėje narcizui užmezgus naujus meilės santykius. Jis paskleidžia visą mitą apie savo nuostabumą, ir pamilusi nauja mergina juo beatodairiškai žavisi. Iš iš išorės jį pasiekiantis susižavėjimas juo ir yra narcizo penas.
Jam iš tiesų nuoširdžiai nerūpi, ar ta mergina bus laiminga su juo, ar jai gyvenimas atrodys nors pakenčiamas. Jam ji rūpi tik tiek, kiek teikia narsicistinio peno. Nes žavėjimasis juo sustiprina jo netikrą aš, leidžia kuriam laikui paskęsti savo šlovės spinduliuose ir jaustis nuostabiai. Klestint netikram, išpūstam narcizo aš, tuo metu jo likusios atstumtos asmenybės, tikrojo aš pusės yra toliausiai nuo jo, ir nekelia vidinės sumaišties, neprimena apie save, nežadina nesaugumo jausmo ir nekelia grėsmės.
Dar vienas svarbus elementas. Narcizas, vaikystėje į pasąmonę išstūmęs savo tikruosius jausmus, jų nejaučia ir būdamas suaugęs. Tad nauja meilė, o kaip taisyklė tai būna priešingybės – emocionalios, jautrios būtybės – išjausdama daug emocijų, jomis tarsi papildo jį ir laikinai užpildo tą tuštumą, kuri narcizo viduje žiojėja po jausmų išstūmimo. Todėl jis jaučiasi puikiai, pagaliau jaučiasi užpildytas, priimtas ir pilnas.
Taip, sudievinimo fazėje jis tikrai mokės savo partnerę iškelti į padanges, tačiau su meile, kaip matome, čia reikalų tikrai nedaug. Nauja mergina gerai ir jam rūpi tik tiek, kiek ji tenkina jo poreikius.
O apie tai, kad ji pati gali turėti ir turi savo poreikius, ir ar jie patenkinami po to, kai baigėsi sudievinimo fazė, narcizas yra nepajėgus susimąstyti. Ir dėl to, kad jis, pats nejausdamas savo jausmų, nesupranta, kad kiti žmonės turi jausmus. Net jeigu juos mato, jis jų nesupranta. O antra, narcizas mano, kad jis pats yra tokia dovana žmonijai, kad žmona, vien tik turėdama galimybę gyventi šalia jo natūraliai turi jaustis palaiminta, kad tai savaime jai yra didžiausia likimo dovana. Kokie dar jos poreikiai?!
Vida Kumpikienė / Mano tikras gyvenimas
Daug gramatinių klaidų.
Isizeidusios moters ryksmas… tik kuo deti tukstanciai skaitytoju, kurie jusu nuomone, kaip psi hologes, priims kaip patarima… bekit toliau nuo visu narcizu, nors kaltas tik tas vienas jusu mylimas narcizas. Kiti gali buti ne tokie beviltisku, kaip jum atrodo… o seip savo jausmus geriau isliet kokioje nors menineje literaturoje, o ne psichologijos moksliniame zurnake, kur supainiojote savo profesionalias zinias, ir panauduojot idomius psichologinius terminus savo nuoskaudom islieti jumis pasitikentiems klientams, kurie dszniausiai ir skaito siuos straipsnius..
Be to, nebutinai jo narcisizmas padrindine priezastis, kodel jum nieko neisejo… jum tiesiog lengviau tuo viska paaiskinti…
Susirask psichopata, o paskui dar keli tipai bus like :D tada kelias i mazumas bus laisvas ..
kaip parodyti žmogui viską matant iš šono, kad narcizas juo naudojasi, kai žmogus dar aklumo stadijoje?
HMM, klausimas labai sudėtingas. Tai yra sudėtinga. Jei auka nepasiruošusi realybės pamatymui, net jeigu ir stipriai kenčia, tai gali būti labai sudėtinga. Negi jei nuolatos tai kartosite, tai galite netgi paskatinti auką jūsų šalintis. Nes kol auka nemato realybės, jinai vistiek save laiko labai artima su agresoriumi. Kad ir kiek nuo jo kenčia. O gali būti, kad esate vienas iš nedaugelio žmonių, kuris dar yra nenusišalinęs ir yra pasiruošęs aukai padėti. Todėl geriausias būdas – primygtinai nieko neprikišinėti, o vis pakartoti kažką tokio: „esu tavo pusėje. Kas bebūtų, gali į mane bet kada kreiptis bet kokiu momentu ir bet kokoje situacijoje. Aš tau padėsiu.” Tuomet, kai tas pats praregės dėl kažkokių priežasčių, tuomet aukos galvoje skambės jūsų žodžiai, ir yra dideli šansai, kad jinai kreipsis būtent į jus pagalbos. Geresnio būdo, deja, aš nežinau.
hmm>
Kaip parodyti …. aklumo stadijoje. Man primena akligatvį :) Pats teiginys nėra nukreiptas į problemos sprendimą. Tai primena norą būti „matančiuoju” geradariu. Ir ką gi matome? Matome „narcizą” ir „bitutę”. Uždavinys: „Bitutę” atvesti į tiesos kelią, o „narcizą” nubausti nedelsiant ir atstatyti teisingumą. Tad pirmas klausimas: kaip greitai būtina spręsti situaciją, kiek ši situacija kritinė, grėsminga? Antras klausimas – kodėl būtina įsikišti į narcizo ir bitės santykius. Gal jie laimingi ir be stebinčiojo botaniko? Trumpai tariant, koks už viso to slypi interesas, tikslas, ar nėra konkurencijos motyvo, kokia iš to asmeninė nauda. Kartais motyvas gali būti ir toks, kad turėti nepasitenkinimo objektą, vien dėl fakto, kad ir tą pasitaikiusį „vargšą narcizą”. Narcizas, aišku, to gali nė nesuprasti, o ir kam jam tas turėtų rūpėti?
Jei norite žmogui padėti, pajauskite ar galite, ar mokėtumėte,o svarbiausia – ar jam to reikia. Gal apskritai viso to reikia vien jums? Jei situacija gili, neatidėliokite kreiptis „aukščiau”, t.y. į konsultuojančius psichologus ar dvasingus žmones su gilia patirtimi. Jei kreiptis niekur nenorite ar neturite kur – sunkus variantas. Tada savo vidinėje kelionėje privalote suprasti tą narcizą, jo gyvenimo teatrą ir jo gyvenimo dramą. Ir – paprasčiausiai atleisti. Pyktis, nepasitenkinimas, neapykanta neleis blaiviai suvokti narcizo narciziškumo, o suvokus – atleisti. Nesikrimskite. Jug, matote, kad narcizo žavesys pakerėjo ir jus, jei nuolat apie jį galvojate. Tad už ką atleisti ir kaip paleisti? Ir tai jau -jūsų dvasinė kelionė.
Patiko straipsnis, daug naudingos analizės
Tiksliai ir paprastai, neretai tokie pereina prie fizinio ar psichologinio smurto, bandydami besąlygiškai dominuoti.
Anonimui. Dėl Hmmm noro gelbėti auką, aš jį suprantu. Juk tai gali būti artimas žmogus – vienas iš tėvų, brolių ar seserų ar iš artimų draugų, kuriantis naujus santykius. Ar juos jau sukūręs. Tai yra labai realistiška situacija, kad norisi parodyti tiesą žmogui, kuris mūsų akimis yra akivaizdi auka. Nes mums nuoširdžiai gali rūpėti tas žmogus. Tik va kaip, čia jau atskiras klausimas. Ir iš tiesų aukos nenoras matyti tiesos gali būti labai frustruojantis ir sunkus.
Nesvarbu, ačiū!
Straipsnis geras, daug pamąstymui minčių. Tik klausimas, kai vienas is tėvu yra narcizas ir ypatingai isikabines i savo vaikus. Kaip su juo elgtis? Ir jei partneris narcizas. Ar tokiem žmonėms yra galima padeti per psichoterapija ? Ar galima išjudinti tuos isguitus jausmus?
Be abejo! Jei vienas iš jūsų tėvų yra narcizas ir sutuoktinis narcizas, galima spėluoti, kad jūs esate nuo santykių priklausančio asmens tipažas. Sekite mano blogą, ten jau yra šiek tiek informacijos apie juos, ir tikrai bus daug daugiau.
Beje, dar pridursiu, kad toks tipažas yra žymiai labiau pasiduodantis psichoterapijai ir keitimuisi, jei narcizo tipažas. Nes narcizas gyvena iš principo su savivoka „aš geresnis už visus”, tai kam jam keistis?! O nuo santykių priklausomo žmogaus tipažas žymiai geriau sugeba priimti iš principo tokią tikimybę, kad gali taip būti, kad ir man reikia kažką savyje keisti, jeigu situacija ir mano pritraukiami partneriai (jeigu tai yra sistema) manęs netenkina. Tai nėra visiškai paprasta, tačiau dar ir kaip įmanoma ir tikrai jums pavyks, jei nusprendėte rimtai išspręsti savo problemas!
Kam: jee, parašiau atsakymą ;) Gero skaitymo! https://manotikrasgyvenimas.wordpress.com/2015/05/02/kas-tas-narcizas-vis-del-to/