Nematomas smurtas prieš autistiškas moteris

Apie 91 proc. autistiškų asmenų per gyvenimą bent kartą patiria kokios nors rūšies smurtą – tai patvirtina šiemet publikuoti Deakino universiteto (Australija) mokslininkų duomenys. Ypač pažeidžiamos yra autistiškos moterys – jos smurtą patiria ženkliai dažniau nei autistiški vyrai, o jo pasekmės dažnai būna sunkesnės ir ilgiau trunkančios. Šiame straipsnyje „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorės dalijasi savo asmeninėmis patirtimis, o Indrė Muraškaitė, Depresijos įveikimo centro psichologė, pateikia įžvalgas, kodėl smurtas prieš autistiškas moteris taip dažnai lieka nepastebėtas – ir ką galėtume keisti, kad tai sustabdytume.

Asmeninės patirtys

„Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė, jauna autistiška moteris, dalijasi, kad buvo beveik dvidešimties, kai pradėjo draugauti su vyresniu, charizmatišku vyru, su kuriuo jautėsi pastebėta: „Po pirmo prievartos akto, jis mane įtikino, kad tai buvo „meilės išraiška“, kad jis tiesiog negalėjo suvaldyti savo jausmų. Aš patikėjau. Galvojau, kad tai normalu, todėl ir sutikau pradėti ir tęsti santykį, kuriuose smurtas kartojosi.“

„Dabar, jau suaugusi, tai matau visiškai kitaip. Buvo tiek daug ženklų, kurių nepastebėjau. Jei būčiau supratusi, gal būčiau išvengusi smurto. Bet aš jų nemačiau. Jei būčiau apie tai kažkam pasakiusi, manau, kad nebūčiau buvusi tame santykyje taip ilgai. Visą gyvenimą mokiausi maskuoti – elgtis taip, kaip „reikia“, siekdama atitikti lūkesčius. Ignoravau savo jausmus ir ribas. Kai nuolat galvoji, koks yra „teisingas atsakymas“, labai lengva būti manipuliuojamai“, – dalijasi psichikos sveikatos ambasadorė.

Po prievartos periodo mergina iškart nesuprato, kas įvyko: „Jaučiausi… keistai. Gal tuščia. Gal sunkiai. Negalėjau pasakyti, ar tai buvo baimė, ar pyktis. Tiesiog kažkas ne taip. Pradėjau skęsti depresijoje, bet tada net nežinojau, kad tai depresija. Į vyriškąją lytį žiūrėti negalėjau – buvo tarsi fizinis pasibjaurėjimas. Dabar matau, kad tiesiog nesuvokiau, jog tai, kas įvyko, mane sužalojo. Net dabar, būnant jau beveik trisdešimties, vis dar sunku atskirti savo norus nuo kitų, sunku atsilaikyti prieš kitų prašymus, pageidavimus. Tačiau jau nebenoriu būti tokia kaip visi – stengtis pritapti. Žinau, kad nesu nenormali, tiesiog kitokia, ir dėl to savęs laužyti nereikia.“

Dar viena psichikos sveikatos ambasadorė, taip pat jauna autistiška moteris dalijasi, kad nors nėra patyrusi išprievartavimo, turi daug ryškių prisiminimų, kai nesuprato, kas vyksta: „Būdavo situacijų, kai, pavyzdžiui, klube bendrauju su vaikinu, o jis pradeda liesti intymias vietas, o aš nežinau, kaip reaguoti, kaip sustabdyti. Dažnai vaikinai norėdavo fizinio kontakto, peržengiančio ribas, o aš nemokėjau jų nustatyti ar pasakyti „ne“. Esu labai atvira, mėgstu bendrauti, mano, tas vadinamas autistiškas specialusis interesas – žmonės, ir tai dažnai klaidingai suprantama kaip flirtas ar leidimas peržengti ribas. Man sunku suprasti savo kūno signalus, socialines normas, ir dažnai pati save emociškai sužeidžiu, nes nežinau, kaip apsisaugoti. Net ir būdama santykiuose ilgą laiką leisdavau peržengti savo ribas, nes atrodo, kad „taip reikia“, o paskui lieku sužeista – nes nei suprantu, ką jaučiu, nei moku tai pasakyti. Bet dabar po truputį mokausi atpažinti savo ribas ir jas ginti.“

Kodėl autistiškos moterys patiria daugiau smurto?

„Autistiškos moterys tampa pažeidžiamesnės smurtui ne dėl paties autizmo, o dėl to, kaip jų prigimtiniai ypatumai susiduria su aplinkos veiksniais – stigma, diskriminacija, spaudimu elgtis „kaip visi“ ir nepakankama pagalba. Pavyzdžiui, prigimtinis autistiškos moters kitoniškumas – didesnis sensorinis jautrumas, neįprasti interesai ar elgesys, savitas socialumas – iš tiesų išskiria ją iš bendraamžių. Tačiau šios savybės didina riziką patirti smurtą tik autizmą stigmatizuojančios ir diskriminuojančios aplinkos kontekste“, – paaiškina I. Muraškaitė.

Pasak psichologės, autistiškos merginos dažnai susiduria su sunkumais atpažįstant paslėptus ketinimus, melą ar manipuliaciją, suprantant socialines taisykles ir abstrakčias sąvokas. Didesnis atvirumas, pasitikėjimas ir abejonės dėl savo socialinio suvokimo jas daro pažeidžiamesnes, ypač jei trūksta tinkamos informacijos, švietimo ir paramos. Be to, riziką didina ir visuomenės spaudimas – polinkis į paklusnumą, žemą savivertę ar ribų nustatymo sunkumus dažnai kyla iš nuolatinio raginimo slopinti savo autistiškumą ir pritapti.

„Tam tikros terapinės praktikos ar šeiminė aplinka, ypač turint prigimtinių sunkumų suprasti socialines taisykles, gali dar labiau apsunkinti suvokimą, koks elgesys yra normalus, o koks ne. Pavyzdžiui, dažnai pasitaiko, kad vyresni asmenys liečia jų kūną neatsiklausę (terapijos metu ar mokykloje), todėl mergaitės gali išmokti, kad „jų kūnas joms nepriklauso“. Merginos, augusios disfunkcinėse šeimose ir neturėjusios galimybės mokytis, kas yra sveikos ribos ir pagarbūs santykiai, patiria dar didesnę riziką. Be to, dėl socialinės izoliacijos jos dažnai turi mažiau galimybių stebėti sveikus santykių modelius kitose aplinkose, todėl joms sunkiau atpažinti, kas santykiuose yra normalu ar priimtina, o nepakankamo švietimo spragas neretai užpildo ne visuomet tiksli informacija iš interneto“, – detalizuoja I. Muraškaitė.

Psichologė atkreipia dėmesį, kad vis dar gyvename tokioje visuomenėje, kad visi išvardyti autistiškų moterų ypatumai smurtautojui gali sudaryti įspūdį, kad jos yra „lengvesnis taikinys“. Smurtautojai neretai sąmoningai išnaudoja autistiškų moterų socialinius sunkumus – menkina jų suvokimą, kaltina „netinkamu supratimu“, tyčia sukelia emocines reakcijas (pavyzdžiui, emocinius išlydžius, angl. meltdown) ir vėliau pateikia tai kaip įrodymą, kad auka „perdeda“ ar yra „nestabili“. Toks vertimas abejoti savo realybės suvokimu (angl. gaslighting) bei stereotipai apie autizmą apsunkina pagalbos paiešką, nes tiek pati moteris, tiek ir aplinkiniai gali būti linkę abejoti savo patirties realumu.

Kaip keisti situaciją?

„Specialistams svarbu žinoti, kad autistiškos moterys dėl komunikacijos ypatumų, ankstesnių neigiamų patirčių psichikos sveikatos priežiūros sistemoje bei sunkumų suprantant emocijas ir santykių dinamiką, gali neatpažinti arba neįvardyti smurto. Todėl reikia atkreipti dėmesį į netiesioginius signalus: staigų nerimo ar depresijos paūmėjimą, socialinį atsitraukimą, somatinius nusiskundimus, neįprastą paklusnumą, padidėjusį savęs kaltinimą, elgesio pasikeitimus po kontakto su konkrečiu asmeniu. Autistiškoms moterims gali būti sunku apibūdinti, kas vyko, todėl vertinga klausti konkrečių, situacinių klausimų („Kas įvyko?“, „Ką jis daro, kai supyksta?“, „Koks jo elgesys priverčia tave jaustis nejaukiai?“) užuot prašius abstrakčiai apibrėžti patiriamą smurtą“, – pataria I. Muraškaitė.

Pasak psichologės, veiksminga pagalba pirmiausia yra individualus priėjimas: „Svarbu merginas tiesiogiai mokyti kaip brėžti ribas, ką reiškia sutikimas, kokie yra įspėjamieji smurto ar netinkamo elgesio ženklai, kaip atpažinti kontrolę, manipuliaciją, prievartą, kaip ieškoti pagalbos. Būtent socialinių-seksualinių žinių trūkumas yra vienas didžiausių rizikos veiksnių patirti smurtą. Svarbu remtis giliu autistiškumo ir traumos poveikio supratimu, o pagarba neuroįvairovei, padeda išvengti klaidingų elgesio interpretacijų, kuria saugų ir pagarbų santykį bei mažina riziką, kad specialistai netyčia atkartos galios dinamikas bei patirtis, kurios ir didina autistiškų moterų pažeidžiamumą smurtui.“

„Kita vertus, siekiant mažinti smurto riziką ilgalaikėje perspektyvoje, būtini sisteminiai pokyčiai. Vienas jų – geresnis paslaugų prieinamumas, didinant specialistų kompetencijas ir mokant teikti traumai ir neuroįvairovei jautrią pagalbą atsisakant maskavimąsi skatinančių praktikų ir stiprinant teigiamą autistišką identitetą. Svarbu mokytis įvertinti, kaip taikomos pagalbos priemonės veikia vaiką – pavyzdžiui, vengti liesti jo kūną be aiškaus sutikimo, net jei tai daroma dėl terapijos. Tyrimai rodo, kad autistiškų žmonių atsparumą smurtui stiprina palaikantys socialiniai ryšiai, priklausymo bendruomenei jausmas ir didesnis savęs supratimas. Taip pat svarbus ir ankstyvas socialinis-seksualinis švietimas (pvz., smurto atpažinimas, ribų mokymas) bei autistiškoms moterims prieinama ir įtrauki pagalbos sistema“, – dalijasi I. Muraškaitė.
Kaip apsaugoti save nuo smurto?

„Visų pirma svarbu suprasti, kad smurtas niekada nėra tavo kaltė. Autistiškos merginos/moters socialiniai sunkumai, pasitikėjimas kitais žmonėmis ar kiti ypatumai niekada nepateisina kito žmogaus netinkamo elgesio – už smurtą visada atsakingas tik smurtautojas. Sveikuose santykiuose partneriai ar artimieji gerbia skirtumus, susijusius su autistiškumu“, – akcentuoja psichologė.

I. Muraškaitė atkreipia dėmesį, kad svarbu išmokti atpažinti ankstyvuosius smurto požymius, tokius kaip didėjanti kontrolė, nuvertinimas ar spaudimas daryti tai, ko nenori, ir iškart aiškiai brėžti ribą: „Taip pat svarbu pasitikėti savo kūno pojūčiais: jei bendraudama su žmogumi jauti nerimą, įtampą ar sumišimą ir negali aiškiai paaiškinti kodėl, tai jau gali būti ženklas, kad kažkas negerai arba kad peržengiamos tavo ribos. Prisimink, kad visada turi teisę pasakyti „ne“, net jei anksčiau sutikai su tam tikru elgesiu, ir turi teisę pasitraukti iš situacijos, net jei kitas žmogus nepatenkintas ar daro spaudimą. Taip pat, jei aiškiai nepasakei „taip“, abejojai, tai dar nereiškia, kad sutikai.“

„Taip pat naudinga riboti dalijimąsi asmenine informacija su mažai pažįstamais žmonėmis bei vengti buvimo su jais nuošaliose ar uždarose vietose. Verta iš anksto susitarti su artimaisiais dėl galimų pagalbos būdų kilus grėsmei ir apgalvoti, kam galėtum paskambinti ar parašyti, jei pasijustum nesaugiai. Svarbiausia – prisiminti, kad kiekviena moteris turi teisę į saugumą, pagarbą ir santykius, kuriuose jos skirtumai yra priimami, o ne išnaudojami“, – primena I. Muraškaitė.

Tėvams, auginantiems autistiškas dukras, vertėtų skirti ypatingą dėmesį jų emociniam saugumui, mokyti atpažinti netinkamą elgesį, brėžti savo ribas, saugoti savo intymią erdvę. Kuo anksčiau pradėsime apie tai kalbėti, tuo didesnė tikimybė, kad mergaitės užaugs gebėdamos apsaugoti save, pasitikėti savo jausmais ir žinoti, kad unikalumas kartu yra ir jų stiprybės dalis, kad jos turi jaustis saugios, o prireikus – gali kreiptis pagalbos.