Nenoriu skaudinti mamos, bet jaučiu, kad imu tolti…

0 (0)

Šaltinis: Fouquier ॐ / flickr

Klausimas: Nežinau net nuo ko pradėti. Už poros dienų mano devynioliktasis gimtadienis. Rodos, jau turėčiau būti pradėjusi bręsti kaip asmenybė. Tiesą pasakius, ir esu; seniai turėjau progų įsitikinti, kad mano mąstysena ženkliai prasilenkia, o gal galima ir atvirai sakyti, brandesnė, už bendraamžių. Bet ne apie tai.

Norėjau pakalbėti apie santykius su tėvais. Iš tiesų, palyginti, jie idealūs: mamą laikau geriausia drauge, suprantame viena kitą iš pusės žodžio, kalbamės apie viską. Su tėvu sutariame gerai, kaip ir turėtų sutarti tėvas bei dukra.

Įdomus ir kartu keista, kad mano ir mamos nuomonės apie daugelį dalykų beveik iki smulkmenų sutampa. Įdomu, nes mama man autoritetas, pavyzdys, didžiuojuos būdama tokio žmogaus dukra. Aplinkiniams kartais keista, kad nebūdamos kartu vienoje vietoje galėtume apie tą patį dalyką išsakyti tą pačią poziciją, kartais net žodis žodin. Kartais atrodo, kad mus sieja kažkoks telepatinis ryšys – būna, pagalvoja kuri iš mūsų apie kitą, o kita ir paskambina sakydama, kad ,,kaip tik apie tave galvojau”. Kita vertus, keista, nes atrodo neįmanomas toks glaudus ryšys; esame išties artimos, kartais net svarstau, ar nesu ,,persismelkusi” mamos būdo bruožų, nuomonės, pozicijos. Nesakau, kad tai mane baugina, tiesiog.

Vis dėlto, pastaruoju metu jaučiu, kad pradėjau nuo mamos tolti. Šis procesas nebuvo staigus, susidėjo nemažai aplinkybių, bet pokyčius juntu. Pagaunu save mąstant, kad kartais jos išsakomos pozicijos man tampa svetimos, ne tokios priimtinos kaip anksčiau, kai kur net nesutikčiau su ja, o kartais net karšta pasidaro, kai suprantu, kad mano nuomonė visai kitokia.

Mamos nuomonė man itin svarbi. Ji – vienintelis žmogus, į kurį galiu atsiremti, sulaukti palaikymo, tačiau juntu, kad nebenoriu būti visiškai atvira, ne viską noriu sakyti, norisi šį tą pasilaikyti sau. Dažniausiai nusileidžiu sau, bet suprantu, kad, tikriausiai, ilgiau taip tęstis nebegalės.

Nesuprantu, kodėl taip vyksta. Mama itin intuityvi, pasikeitus bendravimui, iš karto suprastų, kad kažkas ne taip. Nenoriu jos skaudinti, tačiau ir nutolti nenoriu. Ar pakitusi nuomonė reiškia, kad pradėjau iš tikrųjų ,,bręsti” kaip žmogus? O gal tai ženklas, kad per ilgai esu įsikibusi į žmogų, kuris, nors ir labai svarbus gyvenime, vis tiek turės būti ,,paleistas”?

Nesu absoliutus mamos vaikas – ,,mamyčiukas”, turiu savo nuomonę, esu savarankiška, viskas su manimi kaip ir gerai. Tiesiog manau, kad sakydama ne viską tarsi nukreipsiu prieš ją jos pačios ginklus: nenoriu, kad jaustųsi išduota paties artimiausio žmogaus.

Kaip elgtis, kad nebūtų peržengtos žmogiškumo ribos bei neliktų įskaudintų? O gal bėda manyje ir esu neteisi taip elgdamasi?

Ačiū,
Eisvydė (vardas pakeistas)

Komentaras: Sveika, Eisvyde. Ačiū Tau už gražų, atvirą ir išsamų laišką. Labai miela buvo jį skaityti.

Mamos ir dukros ryšys ir santykis yra ypatingas. Apskritai tėvų ir vaikų santykiai yra ypatingi, tačiau tai nėra statiškas procesas. Ryšys ir santykių kokybė, gelmė ir „priklausomybė“ (kaip tu tai pavadinai) yra dinaminis, kintantis procesas.

Kūdikiui tėvai, o ypač mama , yra visas pasaulis. Tai ir saugumas, ir maistas, ir poreikių patenkinimas, ir pasaulio pažinimas. Vaikiui augant keičiasi santykis, tačiau tėvai vis dar išlieka viską geriausiai žinantys ir svarbiausi autoritetai kuriais neabejojama. Paauglystėje dažnai tėvų autoritetas smukteli, jų vietą užima draugai. Vaikas pastebi, kad tėvai neretai veidmainiauja (vienaip sako, kitaip elgiasi), vaikas pastebi klaidas, pradeda atsirasti „kartų skirtumai“, išsiskiria tėvų ir vaikų interesai, domėjimosi objektai, pomėgiai ir t.t. Tėvai „nukarūnuojami“.

Palengva prasideda emocinis atsiskyrimas. Ir tai yra normalus ir svarbus procesas vedantis vaiką į suaugusiųjų pasaulį. Jei tėvai ir vaikai įstengia išlaikyti artimą, pagarbų ryšį šeima tikrai turi ir bendrų pomėgių, bendrų veiklų, bet tuo pačiu turi ir erdvės savo individualumui ir savo pomėgiams ir asmenybės augimui. Vaikams suaugus tėvai vis tiek visada išlieka labai svarbūs, todėl jausti jų palaikymą net suaugusiam žmogui itin svarbu. Pasitaiko, kad jau savarankiškas žmogus kenčia tam tikrose situacijose nejausdamas elementaraus tėvų supratimo. Tad yra labai svarbu, kad suaugęs žmogus jau būtų pilnai atsiskyręs nuo tėvų emociškai. Palaipsnis emocinis atsiskyrimas nuo tėvų sukuria žmoguje psichologinę erdvę leidžiančią pajusti, suvokti ir išgyventi savo ypatumus, troškimus ir siekius.

Štai Tu, Eisvyde, esi ant suaugusio žmogaus slenksčio. Pati nesąmoningai pajutai natūralų emocinio atsiskyrimo procesą. Susiliejus, susitapatinus su mama, matomi vien tik panašumai (kas yra neteisinga) , o dabar pradedi matyti ir skirtumus, bei nuomonių nesutapimus. Tai tave neramina ir gąsdina, juolab, kad ryšys su mama yra ir buvo ypač artimas ir ypatingas. Rašai, kad mama yra itin intuityvi ir pasikeitus bendravimui tikrai tai pajus. Bet argi natūraliai neturi kisti bendravimas su jau suaugusia dukra? Juk neįmanoma, kad jis būtų toks pat su trimete, penkiolikmete ir devyniolikmete. Nereiškia, kad santykiai taps blogesni, jie bus tiesiog kitokie.

Siūlau pasikalbėti su mama apie šį natūralų ir būtiną procesą. Ir nebijoti tapti suaugusia. Mama visada užims tam tikrą vietą širdyje, tačiau pilnavertis ir brandus santykis yra toks, kai žmogus su tėvais jaučiasi ir susijęs, ir tuo pačiu laisvas.

Linkiu sėkmės
Psichologė Jurgita Skiparienė | psichologas-jums.lt
El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt