Niujorko taksi vairuotojas
4.2 (5)

Vienas Niujorko taksi vairuotojas pasidalino savo istorija, kuri plačiai išplito socialiniuose tinkluose…

Atvykau nurodytu adresu ir palaukiau kelias minutes. Kliento nesimatė. Paskambinau, bet niekas neatsiliepė. Tai buvo mano darbo pamainos pabaiga, paskutinis iškvietimas. Jau norėjau numoti į viską ranka ir važiuoti, bet visgi pastačiau mašiną ir nusprendžiau nueiti prie kliento durų. Niekur nebeskubėjau, tad laiko buvo į valias.

Paskambinau į duris. „Vieną minutę!“, atsiliepė plonytis pagyvenusios moteriškės balselis. Girdėjau, kad kažkas velkama per grindis. Po ilgos pauzės durys atsidarė. Prieš mane stovėjo smulkutė, kažkur 90-ies metų moteris. Ji vilkėjo margintą suknelę ir skrybėlę su šydu, atrodė tarsi iš kokių 1940-ųjų filmo.

Šalia jos pūpsojo nedidelis, bet panašu, kad sunkus lagaminas. Butas atrodė taip, lyg ten jau metų metus niekas negyventų. Visi baldai uždengti paklodėmis. Matėsi nuo sienų nukabintų laikrodžių siluetai, tuščios lentynos bei kartono dėžės pilnos senų nuotraukų ir kažkokių niekučių iš stiklo.
– Gal galėtumėte man pagelbėti ir nunešti šį lagaminą iki mašinos?

Aš nunešiau jos lagaminą iki mašinos ir grįžau atgal padėti pačiai moteriai. Ji paėmė mane už parankės ir mes pamažu ėmėme leistis laiptais. Ji vis dėkojo man už gerumą.
– Nieko čia tokio, – atsakiau. – Aš tiesiog stengiuosi su savo keleiviais elgtis taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su mano mama.
– O, tu toks geras sūnus, – pasakė ji, o kai atsisėdome į automobilį padiktavo adresą ir paklausė ar galėtume važiuoti per miesto centrą.
– Tai ne pats trumpiausias kelias, – greitomis pastebėjau.
– O, nieko tokio, aš niekur neskubu, važiuoju į senelių prieglaudą – nusišypsojus ištarė senutė. Pažiūrėjau pro galinio vaizdo veidrodėlį. Jos akys blizgėjo.
– Nebeturiu šeimos, artimųjų, – tyliu balsu pratarė ji. – Gydytojas sako, kad gyventi jau nebe daug liko.

Netardamas nė žodžio išjungiau taksi skaitiklį.
– Kokiu keliu tiksliai pageidautumėt važiuoti, – paklausiau.

Kitas dvi valandas važiavome per miestą. Ji man parodė pastatą, kuriame kadaise dirbo liftininke. Važiavome pro apylinkes, kur ji ir jos vyras gyveno, kai jie buvo jaunavedžiai. Moteris parodė man baldų sandėlį, buvusį šokių klubą, kuriame kadaise ji šoko, kai dar buvo maža mergaitė.

Kartais ji paprašydavo manęs sulėtinti greitį šalia vieno ar kito pastato, gatvių skersgatvio ir nieko nesakydama sėdėdavo žiūrėdama į tamsą. Pirmam saulės spinduliui palietus horizontą ji staiga tarė:
– Aš pavargau. Dabar jau važiuokime.

Tylėdami nuvykome reikiamu adresu. Tai buvo nedidelis pastatas, kažkuo panašus į sanatoriją, su asfaltuotu keliuku iki pat vartų. Vos privažiavus, mus išsyk pasitiko du sanitarai. Jei rūpestingai padėjo senutei išlipti. Buvo panašu, kad jie jos jau senokai laukė. Aš atidariau bagažinę ir nunešiau jos mažytį lagaminą prie durų. Moteris jau sėdėjo vežimėlyje su ratukais.

– Kiek aš jums skolinga? – paklausė ji, įsikibusi į rankinę.
– Nieko, – tarstelėjau.
– Bet gi jums reikia kažkaip užsidirbti pragyvenimui, – atsakė pagyvenusi ponia.
– Yra ir kitų keleivių, – išsisukau.

Beveik nesusimąstydamas aš pasilenkiau ir ją apkabinau. Ji tvirtai suspaudė mano pečius.
– Suteikėte senai moteriškai truputėlį džiaugsmo, – pasakė ji, – ačiū jums.

Suspaudžiau moters ranką ir po akimirkos pasukau mašinos link…

Už nugaros išgirdau užsidarančių durų trenksmą, taip nuskambėjo užverčiama dar viena gyvenimo knyga.

Grįždamas atgalios jau neėmiau naujų keleivių. Važiavau be jokio tikslo paskendęs mintyse. Likusią dienos dalį sunkiai galėjau su kažkuo susikalbėti. Mąsčiau, o kas jei tai moteriai būtų pasitaikęs piktas ar nekantraujantis savo pamainą užbaigti vairuotojas? Kas jeigu būčiau atsisakęs pildyti jos prašymą ar apskritai porą kartų paspaudęs garso signalą nuvažiuočiau jos nesulaukęs?

Glaustai apžvelgęs savo gyvenimą – galiu pasakyti, kad nieko svarbesnio už tą kelionę jame nebuvo.

Esame išmokę galvoti, kad mūsų gyvenimas sukasi aplink didžias akimirkas, bet ypatingi momentai dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, gražiai apsigaubę tuo, ką pavadintume smulkmenomis.

Šaltinis: Last Ride
Asociatyvi iliustracija: David Hurley / Unsplash

Įvertinkite!
[Balsavo: 5 Vidurkis: 4.2]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.