fbpx

Paėmėm auginti 13 metų mergaitę
0 (0)

paaugleKlausimas:

Labas vakaras. Kreipiuosi į jus, nes nežinau kaip elgtis. Esu dviejų vaikų mama. Po sesers mirties paėmėm auginti mergaitę 13 metų. Galvojom, priimsim ją į savo šeimą ir auginsim kaip savo. Tačiau jos elgesys, konfliktai sunkina kitų mano vaikų gyvenimą. Aš suprantu, kad jai sunku, bet mąstom, ar negeriausia situacija vaiku namai.

Atsakymas:

Sveiki, Jūsų laiške jaučiu nerimą ir abejones, nežinant, kaip pasielgti. Jūs ir Jūsų šeima priėmėte labai svarbų ir humanišką sprendimą – priėmėte į savo šeimą našlaite tapusią paauglę. Natūralu, kad kartu su šiuo sprendimu kyla ir kai kurių sunkumų.

Kaip suprantu iš Jūsų laiško, didžiausia problema yra konfliktiškas ar ne visada toks, kokio tikitės, našlaite tapusios mergaitės elgesys. Labiausiai tikėtina, kad šis elgesys signalizuoja apie stiprų, bet komplikuotą mirusios mamos gedėjimo procesą. Vaikai ir paaugliai, išgyvendami netektį, gedi šiek tiek kitaip, nei suaugę žmonės. Mes, suaugę, gedėdami išgyvename skausmą, liūdesį, pyktį ir tuos jausmus dažniausiai išreiškiame išoriškai, pavyzdžiui, verkiame, kalbamės su kitais žmonėmis ir pan. Vaikai dažniausiai šito nedaro. Viena vertus, dėl patirties neturėjimo jie nelabai moka žodžiais išreikšti savo jausmų, todėl linkę juos užspausti savyje. Kita vertus, jie dažniau, negu suaugę, linkę kaltinti save dėl artimo žmogaus mirties. Kad netektį išgyvenantiems vaikams yra negerai, mes galime pastebėti tik iš jų elgesio.

Gedintys vaikai pradeda prasčiau mokytis, jiems sunku susikaupti, gali pasitaikyti atvejų, kai imamos praleidinėti pamokos. Pasikeičia bendravimas su bendraamžiais ir suaugusiais: gedintys vaikai tampa uždaresni, kartais bendrauja grubiai, kalba atžagariai. Paaugliai gali pabandyti užtraukti cigaretę, išgerti alkoholio, merginos gali pradėti rengtis iššaukiančiai, prisiverti daugybę auskarų. Visa tai yra nesuvoktas vidinis pagalbos šauksmas: ei, pamatykite, kaip man blogai.

Visiškai natūralu, kad toks ar panašus elgesys Jus erzina ir kelia nepasitenkinimą. Tada pradeda kilti abejonių savo priimto sprendimo teisingumu, ieškoma kitų alternatyvų. Apie vieną iš jų (vaikų globos namus) užsimenate savo laiške. Prieš priimant bet kokį sprendimą, patarčiau neskubėti. Būtų prasminga dar kartą pasikalbėti su sesers dukra (tikiu, kad tai jau darėte). Vaikų sielvartas mažėja, kai jie sužino, kad suaugę žmonės irgi gedi, kad jie jaučia tokius pat jausmus, kaip ir jie, kad jiems irgi liūdna, kad retkarčiais kyla pyktis ar kaltės jausmas. Bendri išgyvenimai suartina, vaikas pasijaučia saugesnis, nebe toks vienišas, ir gedėjimas tampa nebe toks aštrus. Kaip rodo patirtis, tada ima keistis ir vaiko elgesys.

Psichologas
Arūnas Norkus

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

11 Responses

  1. studente parašė:

    Mano nuomone, mergaitės atidavimas į vaikų namus būtų dar vienas skaudus smūgis jos gyvenime. Įsivaizduokite, kaip sunku turėtų būti tokiame amžiuje netekti svarbiausio, artimiausio, mylimiausio ir labiausiai mylėjusio žmogaus. Tas nepakeliamas skausmas išreiškiamas būtent tokiu elgesiu, todėl reikėtų neskubėti ir pasistengti suprasti, užjausti, išlaukti ir padėti išgyventi netektį. Atidavimas į vaikų namus gali sukelti negrįžtamas pasekmes, išugdyti bevertiškumo, nereikalingumo jausmus. Suprantama, kad norisi apsaugoti savo šeimą, savo vaikus. Bet pabandykite įsivaizduoti savo vaiką tos mergaitės vietoje. Jai dabar labiausiai reikia jaustis reikalingai, mylimai, o ne atstumtai ir nereikalingai.

  2. Latte parašė:

    Visiškai pritariu studentei, mergaitės atidvimas į vaikų namus, būtų dar vienas skaudus procecas ir smūgis jos gyvenime, ji pasijaustų iš vis nereikalinga ir nemylima. Maždaug, mirė mama, tai aš jau nebereikalinga… Reikia suprasti, jog turi praiti laiko. Galbūt atrodo, kad žmogu jau su mirtimi susitaikė, bet tai juk buvo jos mama, kuri kas diena ją rūpinosi, kas dieną ją matė ir pan, taip greitai tai nepranyks. Linkiu kantrybės ir stiprybės

  3. joana parašė:

    paemem augint mergaite – nesuprantu, kazkaip saltai skamba. Juk visdelto tai yra kraujo rysys, tai nesvetima mergaite, tai jusu mylimos sesers mergaite, reikia jai padet isgyvent mamytes netekti, nes mamytes netekimas jai pasaulio pabaiga, ji negali dar susitaikyt su tuo. Niekad neatiduociau i vaiku namus, bandyciau viska, kad palengvint jos gyvenima

  4. Lina parašė:

    Turime problemų su įsūniu, todėl kreipėmės į vaikų psichoterapeutą. Mokame nemažai, o procesas ilgas, tačiau verta padėti vaikui. Kas jei ne mes jam padėsime. Kas, jei ne Jūs – artimiausi giminės – padės mergaitei? Nejau tikrai galėtumėte nuo jos nusisukti? Sėkmės

  5. Anonimas parašė:

    manau, įveikę sunkumus, susijusius su mergaitės priėmimu, padėsite ne tik jai, bet ir savo vaikams. Ši patirtis, išgyventa kartu, suvienys šeimą. Ir užaugę jūsų vaikai bus stiprūs,kilnūs žmonės. Jei labai sunku, verta ieškoti pagalbos, ir tikrai rasit išeitį, bet sesers mergaitę reikia stengtis pamilti tokią, kokia ji yra – supraskit, kad jos amžiuje ir padėtyje tikrai yra nelengvas metas, bet viskas praeina, ir metai labai greit prabėga – ir nuo jūsų priklauso labai daug – kokie žmonės išaugs – laimingi, mylintys gyvenimą ar ne.

  6. Ruta parašė:

    kraujas kraujo ryšiu ir pan. tačiau aš nežinau ar turėčiau stiprybės ilgą laiką kęsti nesutarimus ir matyti savo nukenčiančius vaikus. gyvenu vieną kartą ir norėčiau gyventi kaip man ir mano vaikams geriau. bandyčiau problemą spręsti, bet nenorėčiau tokios situacijos be pabaigos. paauglė turi suprasti, kad gyvenimas tęsiasi toliau ir reikia judėti toliau, kad situacija yra tokia kokia yra. JI PATI (paauglė) turi prisitaikyti prie pasikeitusios padėties , o ne prie mergaitės turi visi taikytis. bandyčiau situaciją užglaistyti – o jei nesigautų – neleisčiau sau ir vaikams kentėti.

  7. Anonime parašė:

    Ruta, perskaitykite ka parasete. Kaip vaikas gali tai PATS SUPRASTI ir PRISITAIKYTI? aciu Dievui jus neesate ta moteris kuri priglaude ta mergaite. Toks egoistiskas poziuris pakenks ne tik jums bet ir jusu brangiems vaikams, mat matydami toki pavyzdi, ir jie patys gyvenime vadovausis tais paciais principais. Be to, ar jus bent pagalvojote kas butu jei taip nutiktu jusu vaikams? kazin ar lygiai taip pat kalbetumet. Linkiu jums Dievo palaiminimo ir ismokti gyvenime myleti bei suprasti kitus

  8. Anonime parašė:

    Ruta, perskaitykite ka parasete. Kaip VAIKAS (ka tik netekes savo MAMOS) gali tai PATS SUPRASTI ir PRISITAIKYTI? aciu Dievui jus neesate ta moteris kuri priglaude ta mergaite. Toks egoistiskas poziuris pakenks ne tik jums bet ir jusu brangiems vaikams, mat matydami toki pavyzdi, ir jie patys gyvenime vadovausis tais paciais principais, kurie deja toli neves. Be to, ar jus bent pagalvojote kas butu jei taip nutiktu jusu vaikams? kazin ar lygiai taip pat kalbetumet. Linkiu jums Dievo palaiminimo ir ismokti gyvenime myleti bei suprasti kitus

  9. Anonimas parašė:

    siulau priimti tai kaip nasta,bet elgtis taip,lyg priimtumet laime :)))) niekas nesake kad daryti gerus darbus sunkiom aplinkybem lengwa ;)

  10. Asta parašė:

    Eikite pas psichologus, i kokius kursus, domekites, kaip auginti toki vaika…nenumeskit jo…Jus irgi tai privers augti ir tobuleti…

  11. Aiste parašė:

    Atsiprasau, bet net slykstu skaityti apie tokias mintis, kaip vaiko atidavimas i vaiku namus tam, kad palengvinti savaji gyvenima. Tik trylikos, o jau nereikalinga. Tikiuosi jai niekada neteks suzinoti kokius planus rezgete po jos mamos mirties. Baisu. Niekam nelinkeciau to.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.