Paliatyvioji globa: kaip palydėti į paskutinę kelionę
Į mirtį mus veda įvairūs takai. Vienas jų – nepagydomos, progresuojančios ligos. Ligos, kurios nepermaldaujamai lekia pirmyn, naikindamos ir niokodamos, kol nebelieka gydymo galimybių. Tada ligonį pasitinka paliatyvioji medicina.
Ji globoja gyvenimo saulėlydžiu. Jos pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių palliare – apgaubti, apklostyti, pallium – apsiaustas, tad tai yra „apgaubimas apsiaustu” paliktų ligonių, kuriems jau negali pagelbėti gydomoji medicina.
Paliatyviosios slaugos paslaugas teikia kvalifikuotas kolektyvas: gydytojas, slaugytojas, socialinis darbuotojas, psichologas, kapelionas, reabilitologas, savanoris. Taip pat tai siejama su nuskausminimu ir sedacija, tai yra vaistų, slopinančių labai kenčiančių ligonių sąmonę, vartojimu. Pageidautina, kad šios paslaugos būtų prieinamos kaip ištisą parą veikiančios ambulatorinės konsultacijos arba kaip stacionarai, ar bent kaip dienos globos centrai.
Manoma, kad iš beveik keturių šimtų tūkstančių kasmet Lenkijoje nuo chroniškų ligų mirštančių žmonių daugiau kaip pusei reikia paliatyviosios globos.
Kiekvienam norėtųsi būti užtikrintam dėl orios mirties be kančių, mylintiems asmenims būnant greta, gaunant visokeriopą pagalbą ir teisingą informaciją apie mirtiną ligą, „būtiną gyvenimui einant į pabaigą”.
Paprastai globėjai vengia keblių klausimų, apsiribodami neesminiais atsakymais. Daug šeimų susitarę tarpusavyje maitiną ligonį melagingomis viltimis neigdami neišvengiamą mirtį.
Nepagydomai sergantis ligonis, ypač artėdamas prie mirties, ne tik kenčia fiziškai, bet ir patiria dvasines, egzistencines kančias. Stiprėja vienišumo pojūtis – „žmogaus, kuris žengia į mirtį – nežinos bedugnę, – metafizinis vienišumas” tampa toks stiprus, kad net ir tikintiems atrodo, jog tą akimirką Dievas juos apleido. Įkyriai, sukelti kančios ir ją lydinčios baimės, o ne teorinio domėjimosi filosofija, kirba žmogaus gyvenimo prasmės klausimai.
Nerami sąžinė didina atsakomybės jausmą už gyvenimą, už padarytą blogį. Kaip svarbu būti tuomet šalia ligonio! Nors tas akimirkas nebūtina užpildyti patarimais, paguoda. Taip pat reikia klausytis. „Nereikia bijoti tylos”. Neslopinti ligonio minčių. Į klausimus dažnai sunku rasti atsakymus, išeinantis žmogus žino, kad jų neturime. Tuomet nereikia skubėti aiškintis nei gėdytis savo bejėgiškumo. Pats geranoriškas ir pasiaukojamas buvimas kartu dažniausiai yra atsakymas į užduotus klausimus.
Pagal:
Andrej Szczeklik (2010). Kora: apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas. Vilnius: Mintis, 161-162 p