Prisiminimas
3 (2)

Žmona paruošė vakarienę. Valgio metu vyras pasakė, jog nori skirtis. Moters akyse atsirado skausmas.

– Kodėl? – paklausė ji.

Vyras nieko neatsakė. Žmona verkė visą naktį. Ryte ji sutiko skirtis bei su vyro išdėstytu turto dalybų variantu, bet su viena sąlyga, kad jie kartu pagyvens dar vieną mėnesį, o atskaitos terminas prasidės poryt.

– Prisimink tą dieną, kai mes susipažinome. Kai tu pirmą kartą paėmei mane ant rankų ir nusinešei į miegamąjį. Šį mėnesį kiekvieną rytą paimk mane ant rankų ir nunešk iki namo durų.

Vyras pagalvojo, kad žmonai pasimaišė protas, bet sutiko. Pirmą dieną, kaip paėmė ją ant rankų, abu jautėsi kiek nejaukiai, sutrikę. Sūnus ėjo jiems iš paskos ir plojo katučių.

Antrą dieną abu jau kiek atsipalaidavo. Žmona padėjo galvą vyrui ant krūtinės. Jis pajuto jos kvapą, suprato, kad jau gana seniai nežiūrėjo į ją. Pamatė, kad ji jau ne tokia jauna, turi raukšlių ir žilų plaukų.

Ketvirtą dieną imdamas ją ant rankų vyras pajuto, kad jie vėl tapo artimesni. Tai moteris, kuri padovanojo jam dešimt savo gyvenimo metų, savo jaunystę ir sūnų. Kitomis dienomis jie irgi vis labiau artėjo, tirpo ledai.

Kiekvieną rytą buvo vis lengviau paimti žmoną ant rankų ir mėnuo pralėkė labai greitai. Paskutinę sutarto mėnesio dieną vyrui atsirado jausmas, kad tai labai svarbi akimirka. Viduje subrendo noras pakeisti savo nuomonę dėl skyrybų. Nešdamas žmoną į lauką vyras jautėsi taip, kaip pirmą kartą, kai įnešė ją į namus. Apkabinęs žmoną juto kokia ji gležna ir lengva. Ašaros susitvenkė akyse…

Vyras nieko nesakė, mat nusprendė pasakyti apie viską iškilmingai, tad nuskubėjo į parduotuvę gėlių. Pardavėjos paprašė pridėti laiškelį su užrašu: „Nešiosiu tave ant rankų kiekvieną gyvenimo dieną, kol mirtis mus išskirs“.

Atbėgo namo su plačia šypsena, bet žmonos nebuvo. Sūnus pasakė, kad mama ligoninėje.

Paaiškėjo, kad moteris kovojo su vėžiu, bet to niekas nepastebėjo. Ji žinojo, kad miršta, todėl paprašė vieno mėnesio, per kurį sūnus susikurtų gražų prisiminimą apie nuostabią motiną ir mylintį tėvą.

Didesnė žmonių problemų dalis yra dėl to, kad nuvertina tai ką turi ir pervertina tai, ko pas juos nėra.

Pagal Bruno Ferrero „365 trumpi pasakojimai sielai 2“, 2016,388-389 p.
Asociatyvi portalo iliustracija: asociatyvi portalo foto

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 3]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.