Raktas į stabilią savivertę3.8 (6)
Nuotrauka Will McClintock iš Unsplash
Savivertė apima daug aspektų. Ne visų žmonių, turinčių žemesnę savivertę, problemos kyla iš tų pačių šaknų. Vienais atvejais, ją gali įtakoti aplinka, pvz. darbas konkurencingoje ar agresyvioje kultūroje. Kitais atvejais – tam tikri žmonės, arba tiksliau, jų bendravimo stilius. Dar kitais – ribų neišsigryninimas, nemokėjimas pasakyti „ne“, neadekvatūs lūkesčiai ar perfekcionizmas.
Savo knygoje „Netobuli, laisvi ir limingi“ C. Andre rašė, kad nenuostabu, jog XXI a. tiek daug žmonių kenčia dėl žemos savivertės. Vakarietiškoje visuomenėje akcentuojamas individualumas, pasiekimai bei tobulumas. Ir visa tai meta iššūkį mūsų savosios vertės suvokimui. Sunku į tai nereaguoti: pradedame lygintis, be perstojo siekiame išorinių pasiekimų ar ieškome patvirtinimo iš šalies; bandydami kažką įrodyti, konkuruojame ir kenčiame nuo nuolatinės įtampos, kylančios iš skirtumų. Skirtumų tarp savęs ir savo idealų, tarp savęs ir kitų, tarp lūkesčių ir realybės. Ir visa tai aktyvuoja savivertės skausmą.
Šiame straipsnyje koncentruojamasi tik vieną, bet be galo svarbus savivertės aspektą – t. y. jos ryšį su dvasingumu. V. Franklis pasiūlė, kad dvasingumas nebūtinai turi būti siejamas su konkrečia religine sistema. Jo nuomone, dvasingumas yra labiau apie mūsų vidinį tikėjimą. Tai gali būti tikėjimas pareiga po savęs palikti bent šiek tiek gražesnį pasaulį, pagarba gamtos gyvybinei energijai ar Visatai, tikėjimas grožiu, kuriuo galima ne tik mėgautis, bet ir dovanoti. Ir, žinoma, tai gali būti tikėjimas Dievu. Kad ir kokiu būdu mes pasirenkame jį matyti. V. Franklio nuomone, žmogui neužtenka pasikliauti vien tik fizine ir psichine savo funkcionavimo dimensija. Tam, kad jis galėtų savo būtį išgyventi pilnai, giliai ir kad būtų atsparus gyvenimo iššūkiams, jam gyvybiškai reikalinga ir dvasinė dimensija.
Todėl vienas efektyvių būdų padėti sau apnikus savivertės dvejonėms – atsisukti į dvasinę dimensiją ir ieškoti atsakymų į tokius klausimus, kaip: o kuo aš tikiu? Kame matau prasmę? Kas mane įkvepia? Kokiu aš norėčiau kad mane matytų kiti žmonės? Kada savimi didžiavausi? Kokios vertybės man yra svarbios? Kokiomis kryptimis norėčiau praplėsti savo dvasingumą?
Mūsų vertybėms ir pašaukimams manifestuojantis per mus, ateina pilnatvės pajautimas ir suvokimas, kad tai, ką aš turiu, negali prarasti vertės ar būti atimta. Kažkuris filosofas yra pasakęs „Žmogaus siela susideda iš pasirinkimų“. Ir kiekvieną dabarties akimirką mes darome tuos pasirinkimus. Kartais mažus ar net nematomus išorinei akiai, kartais stipriai apribotus aplinkybių. Tačiau kai leidžiame savo pašaukimams ir intuicijai reikštis per save, likę savivertės iššūkiai išsisprendžia pakeliui.
Toks dvasingumas ir tikėjimas turi ir kitą naudą: išmokstame ištverti išbandymus bei stiprėja mūsų valia. Kai tikėjimas įkvepia atremti sunkumus – pradedame didžiuotis savo gebėjimais. Ir tai būna realiais faktais pagrįstas pasididžiavimas, o ne laikinas džiaugsmas, gavus taip išsiilgtą ir tokį nepatikimą patvirtinimą iš šalies. F. Perlsas gana griežtai teigė: „Mūsų priklausomybės mus padaro vergais, ypatingai, kai ši priklausomybės yra priklausomybė nuo savivertės. Jeigu jums iš visų reikia padrąsinimo, pagyrimų ar patapšnojimų per petį, tuomet visus pavertėte savo teisėjais.“.
Tad jeigu atrodo, kad savivertė susvyravo, vadinasi, pats laikas atsigręžti vidun, nes būtent ten mūsų vertė yra neišsemiama ir nekvestionuojama.
Psichologė Sandra Gaidelė | psichologe-sandra.lt