Sekate naujienas apie terorą? Psichologai jums turi liūdnų žinių

Foto: Les Haines (skulptūra skirta terorizmui atminti, Kartachena, Ispenija)

Teroro aktai, įvykdyti Briuselyje 2016 m. kovo 22 d., kaip ir kitos panašios tragedijos, atnešė ne tik mirtį ir gedulą, bet ir psichologines traumas tiems, kurie apie įvykį sužinojo iš žiniasklaidos. Jeilio universiteto psichologijos profesorė Joan Cook žurnalui „Time“ papasakojo, kaip teroro aktai sugniuždo žmones emocinėje plotmėje ir ką pranešimai apie baisius įvykius paveikia labiausiai.

Matyti – tas pats, kaip dalyvauti?

Nerimo jausmas, kylantis dėl reportažų iš tragiškų įvykių vietos, nestebina. Žmonės pastaruoju metu įpratę daugiau ar mažiau nerimauti dėl savo saugumo viešose vietose. Oro uostas, metro, mokykla, bažnyčia – nusikaltėlių taikiniu gali tapti bet kuri vieta, ir visi tai žino, tad jaučiamas nuolatinis nerimas.

Bet ne visi suvokia, kad patys teroro aktai visa jėga psichologiškai traumuoja ir tuos, kurie yra už tūkstančių kilometrų nuo tragedijos vietos, sekdami įvykius internete, televizijoje ar spaudoje.

Potrauminis stresas gali ištikti bet ką. Aukštųjų informacinių technologijų pasaulyje kiekvienas, kuris pakankamai ilgą laiką gauna informaciją apie kitus ištikusios nelaimės aplinkybes ir detales, giliai į jas pasineria ir tampa rimtu kandidatu patirti potrauminį stresą.

Psichiatrai traumą apibrėžia kaip bet kokį įvykį, kuris kelia grėsmę žmogaus gyvybei, jo kūno vientisumui ir egzistavimui, arba bet kokią sąmoningai sukeltą žalą.

Be to, trauminiai išgyvenimai galimi tuo atveju, kai žmogus tiesiog tapo liudininku, kaip traumuojamas kas nors kitas. Specialistai daro prielaidą, kad žmonės nepajėgūs visiškai išvengti dalyvavimo kitų išgyvenimuose. Dėl tos pačios priežasties nužudyti kitą ar jam pakenkti, kaip bebūtų keista, yra traumuojantis įvykis ir jiems patiems.

Žiniasklaidos vaidmuo

Internetinės žiniasklaidos, socialinių tinklų ir kitų informacijos šaltinių išsivystymo lygis toks aukštas, kad stebintis teroro aktą ar kitą katastrofą per monitorių gauna maksimumą galimos informacijos, praktiškai sukuriančios buvimo tragedijos vietoje efektą. Pradžioje – nuotraukos ir vaizdo įrašai, nufilmuoti tragedijos liudininkų. Po to – profesionalūs reportažai ir oficialūs pareiškimai.

Galiausiai ateina eilė asmeninėms istorijoms: žiniasklaida pasakoja apie tragedijos aukas, publikuoja nuotraukas, bendrauja su giminaičiais. Kalbama ir apie laimingus išsigelbėjimo nuo nelaimės atvejus.

Jau kitą dieną po teroro aktų serijos Briuselyje pasaulinėje žiniasklaidoje buvo paskelbtos aukų iš nelaimių oro uoste ir metro istorijos. Pavyzdžiui, „The Guardian“ ir „The Daily Mail“ paskelbė reportažą apie jauną motiną iš Peru, kuri žuvo per sprogimą oro uoste, o trimečiai jos dvynukai liko gyvi.

Laikoma, kad šios istorijos padės skaitytojui nesuvokti žuvusiųjų kaip abstrakčių aukų: sužinojus apie žmogaus asmenybę, sunkiau likti abejingam tragedijai.

Tačiau kai kuriems tokie reportažai padaro pernelyg stiprų įspūdį, ir tokių nemažai. Pavyzdžiui, J.Cook duomenimis, daugiau kaip 50 proc. JAV gyventojų imlūs potencialiai traumuojantiems įvykiams pasaulyje.

Parengė lrytas.lt