Seksualinė vaikų prievarta: paplitimas Lietuvoje
0 (0)

Asociatyvi portalo foto

Seksualinė prievarta prieš vaikus kelia susirūpinimą visam pasauliui. Patirtos seksualinės prievartos fizinės pasekmės su laiku gali visiškai išnykti, tačiau psichologinės traumos vaiko psichikos sveikatai dažnai gali būti ypač sunkios ir išlikti suaugus. Turint omenyje, kad vaikai tokią prievartą dažnai patiria iš artimoje aplinkoje esančių arba gerai pažįstamų žmonių ir dėl to yra labai pažeidžiami, svarbu išsiaiškinti, koks šios problemos mastas.

Realų seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimą labai sunku įvertinti. Mažamečiai ar pažeidžiami vaikai kartais neturi pakankamų komunikacinių įgūdžių papasakoti apie įvykusią prievartą arba gali nesuprasti, kas įvyko, pavyzdžiui, ar jo atžvilgiu atlikti veiksmai buvo netinkami. Kartais vaikystėje patirtą prievartą suaugusieji stengiasi pamiršti arba slepia, stengiasi tiesiog išstumti, tarsi tai nebuvo įvykę. Ir nors įvairių šios problemos paplitimą analizuojančių mokslinių tyrimų duomenys varijuoja, priklausomai nuo grupės ir pasitelkto šio reiškinio apibrėžimo, tokią prievartą patyrusių moterų procentas kinta nuo 2 iki 62 procentų, o vyrų – nuo 3 iki 16 procentų (Johnson, 2004).

Pasaulio sveikatos organizacija seksualinę vaiko prievartą apibrėžia kaip bet kokį vaiko įtraukimą į seksualinę veiklą, kurios tas vaikas iki galo nesuvokia / nesupranta, negali duoti sąmoningo sutikimo, nėra pasiruošęs pagal savo kognityvinės raidos lygį ir / ar kuri pažeidžia įstatymus bei visuomenės socialines normas. Seksualinė prievarta prieš vaikus apima ne tik fizinį kontaktą, bet ir seksualinių žinučių siuntinėjimą, pornografinio turinio rodymą, kalbėjimą apie seksualinius santykius ir pan. Mokslininkai išskiria kertinius seksualinę vaikų prievartą apimančius kriterijus: prievartą patyręs asmuo yra vaikas, nėra abipusio sutarimo, padaryti veiksmai yra seksualinio pobūdžio ir įtraukia prievartą (Mathews & Collin-Vezina, 2019). Svarbu pastebėti, kad seksualinę prievartą vaikai gali patirti ne tik iš suaugusių, bet ir iš savo bendraamžių. Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad dažnai seksualinės prievartos prieš vaikus kaltininkai ir yra kiti vaikai arba nepilnamečiai (Kloppen, et al., 2016).

Vaikų seksualinės prievartos fenomenas Lietuvos visuomenės dėmesio sulaukė tik 1996 m. Sovietų Sąjungos laikais oficiali statistika apie anksčiau minėtą prievartą patyrusius vaikus nebuvo renkama. 2000 m. į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą buvo įtraukti nusikaltimai, kurie apėmė ir teisės pažeidimus, susijusius su seksualine vaikų prievarta. Tačiau net ir šiuo metu, remiantis Lietuvos statistikos departamento rodikliais, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuoti tik 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. – tik 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. veiklos ataskaitos duomenimis, užfiksuoti 239 galimai seksualinį smurtą patyrusių vaikų atvejai (41 berniukas, 198 mergaitės).

Suaugusiųjų apklausos yra vienas iš būdų nustatyti šios problemos paplitimą, todėl Lietuvoje Mykolo Romerio universiteto mokslininkų grupė atliko reprezentatyvią 2 000 jaunų suaugusių (18 – 29 metų amžiaus) žmonių apklausą apie vaikystėje (iki 18 metų) patirtą įvairios formos seksualinį smurtą.

Gauti rezultatai parodė, kad 15,9 proc. dalyvių vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. Tarp moterų šių atvejų buvo daugiau nei tarp vyrų (atitinkamai 18,5 % ir 13,5 %). Seksualinė kalba arba seksualinių dalykų rašymas apie asmenį buvo labiausiai paplitusi seksualinės prievartos forma. Tuo tarpu nukentėjusių, kurie pranešė apie fizinę prievartą, įtraukiančią lytinius santykius, skaičius buvo palyginti mažas. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad dažniausiai smurtautojas buvo kitas jaunuolis. Priešingai nei tikėtasi, seksualinę prievartą iš artimų šeimos narių patyrusių asmenų skaičius buvo nedidelis.

Tyrimo išvados patvirtino ankstesnių mokslinių studijų rezultatus, kad ne tik suaugusieji, bet ir vaikų bendraamžiai yra svarbi seksualinių smurtautojų dalis. Todėl siekiant užkirsti kelią vaikų seksualinei prievartai, tiriant minėtus atvejus ar planuojant atitinkamas intervencines ar korekcines politines priemones ir veiksmus, į tai ypač reikėtų atkreipti dėmesį.

Laura Ustinavičiūtė-Klenauskė | Mykolo Romerio universiteto Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.