Sielvartas po savižudybės

Inger Anneberg „Sielvartas po savižudybės: knyga tiems, kuriuos paliko” (2006) 
Išleido: Tyto alba.

Šią savaitę į rankas paėmiau labai jautrios tematikos knygą. Paradoksalu, bet savo eilės ji sulaukė kaip tik tada, kai mano gyvenamojoje vietoje nusižudė vidutinio amžiaus vyras. Iš pažiūros ramus ir tylus. Toks, iš kurio sunku tikėtis tokio drastiško sprendimo, būtent todėl jo savižudybė taip sukrėtė. Galima numanyti, kad šitas jo žingsnis nutraukė jo dvasines kančias, bet tuo pačiu sukėlė daug skausmo jo artimiesiems. Ir tiems, kurie jį pažinojo.

Po savižudybės kone visas dėmesys skiriamas svarstymams, kodėl žmogus tokiu būdu pasitraukė iš gyvenimo. Ir labai dažnai pamirštami žmonės, kurie buvo šalia. Jų gyvenimas tęsiasi, tačiau jis jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Kalbant knygos herojų žodžiais, „laikas šitų žaizdų negydo taip, kaip gydo po kitų mirčių“, nes sielvartaujama ne tik dėl netekties, bet ir dėl to, kad neteko žmogaus būtent tokiu būdu. Tą patvirtina ir Lietuvoje atlikto tyrimo duomenys, kurie parodė, kad savižudžių artimieji netektį išgyvena daug sunkiau nei kitais mirties atvejais (dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar senatvės). Sielvartaujantis žmogus atsiduria prieštaringų jausmų sūkuryje, o, pasak knygos autorės, „prieštaringi jausmai, kuriuos jaučia savižudžių palikti asmenys, ypač sunkiai pakeliami, nes staiga tie prieštaravimai tampa tokie didžiuliai ir tokie akivaizdūs, kad kartais kėsinasi užvaldyti visą vidinį pasaulį“.

Šokas, neigimas, pyktis, kaltė, gėda, nusivylimo ir išdavystės jausmai yra dažnos reakcijos į įvykusią savižudybę. Savižudžio artimiesiems taip pat būdingas pasitikėjimo kitais žmonėmis praradimas, kaltųjų paieškos, graužatis dėl praeityje įvykusių ar neišspręstų konfliktų su nusižudžiusiu asmeniu. Akivaizdu, kad tokį emocinį krūvį pakelti yra itin sunku. O su kai kuriais jausmais tiesiog tenka išmokti gyventi. Tą vaizdžiai parodo knygos herojaus išsakytos mintys: „Kaltės, kurią jaučiu, negaliu pergudrauti. Privalau pasistengti jai surasti tokią vietą, kur ji negalės išsikeroti. Tačiau nemanau, kad galėčiau iš savo kaltės išsivaduoti. Gyvenu su ja“.

Savižudžio artimieji dažnai visus prieštaringus jausmus priversti išgyventi vieni. Net tarpusavyje, šeimoje, vengiama kalbėtis šia tema, tačiau ore tvyranti įtampa dėl to niekur nedingsta. Tyla tik dar labiau paaštrina išgyvenimus. Mintys ir jausmai verda viduje, o galimybių su kuo nors pasidalinti skausmu paprastai nėra. Aplinkiniai taip pat renkasi tylėjimo taktiką, nes dažnai nežino, kaip reikėtų reaguoti. Be abejonės, tyla nėra išeitis ir nepadeda susidoroti su savižudybės krize. Poreikis pasikalbėti apie savižudybės traumas, net ir įvykusias seniai, visiškai normalus, tad svarbu išmokti kalbėtis ir klausytis.

Inger Anneberg knygoje „Sielvartas po savižudybės“ subtiliai atskleidžiami savižudžio artimųjų išgyvenimai. Ši knyga gali tapti atrama tiems, kuriuos paliko savižudžiai. Ir tiems, kurie yra šalia savo draugų, pažįstamų, bendradarbių, netekusių artimųjų tokiu būdu.

Parengė psichologė Diana Kvakšytė