Silvija Jankevičiūtė: neuromokslas mato neišsemiamas galimybes

rawpixel.com

„Naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad kaip ir kitų lėtai progresuojančių ligų atveju Alzheimerio ligos gydymas turi prasidėti anksčiau, nei gali pasireikšti ligos simptomai“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Patologinių procesų farmakologinės reguliacijos ir vaistų metabolizmo tyrimų laboratorijos bei Biochemijos laboratorijos mokslo darbuotoja neuromokslininkė dr. Silvija Jankevičiūtė.

Revoliucingi tyrimai
Šiuo metu neuromokslininkė dr. Silvija Jankevičiūtė laboratorijoje kartu su kolegomis tęsia molekulinių Aβ neurotoksinio poveikio mechanizmų tyrimus. O taip pat laboratorijoje atliekami nauji užląstelinio „Tau baltymo“ tyrimai, skirti neurotoksiniam poveikiui smegenų ląstelėms.

„Galime pasidžiaugti, kad ankstesnių ir šių naujausių tyrimų pagrindu yra išspausdintos ir ruošiamos kelios aukšto lygio mokslinės publikacijos. Jose detaliau aiškinama apie minėtųjų agregatų neurouždegiminį ryšį, poveikį imuninėms smegenų ląstelėms, atskleidžia neurotoksinio poveikio galimus molekulinius kelius bei, žinoma, poveikį smegenų ląstelių funkcijoms“, – pasakoja neuromokslininkė.

LSMU neuromokslininkė dr. Silvija Jankevičiūtė.

Ji priduria, kad šių procesų supratimas neabejotinai prisideda prie gilesnio ir geresnio ligos patogenezės supratimo. Taip pat gali prisidėti prie neuronų žūties sustabdymo ar efektyvių farmakologinių preparatų kūrimo, potencialių prevencijos įrankių ar gydymo priemonių, stabdančių Alzheimerio ligos progresavimą, kūrimo.

Tarptautinis bendradarbiavimas
Pašnekovė džiaugiasi, jog laboratorija ir toliau glaudžiai bendradarbiauja su Kembridžo universitetu. 2018-2020 m. vykdyto dvišalio Lietuvos ir Japonijos projekto metu, kuriam vadovavo prof. dr. Ramunė Morkūnienė, užsimezgė ir nauji ryšiai. Planuojama ir toliau bendradarbiauti užląstelinio „Tau baltymo“ tyrimų srityje, kuriuos šiuo metu vykdo dr. Katryna Pampuščenko.

„Bendradarbiaujame ir su Kauno klinikų Neurologijos klinika. Atliktų tyrimų su pacientų biologiniais skysčiais rezultatų pagrindu. Nustatėme, kad skirtingai nuo pacientų, neturinčių kognityvinių sutrikimų, ir kita demencijos forma sergančių pacientų, kraujo serumas ir smegenų skystis, <…> pasižymi stipriu toksiniu poveikiu smegenų ląstelėms“, – sako dr. Silvija Jankevičiūtė.

Pradėti gydymą kuo anksčiau
Neurobiologė konstatuoja, kad ir kaip būtų gaila, būdų, kurie padėtų visiškai apsisaugoti ar išvengti Alzheimerio ligos kol kas nėra.

„Iki šiol nėra išrasta ir vaistinių preparatų, kurie galėtų padėti visiškai išvengti ar sustabdyti ligos plitimą. Senėjimas laikomas pagrindiniu Alzheimerio ligos formavimosi rizikos veiksniu ir ilgėjant gyvenimo trukmei, ši liga tampa vis aktualesnė pasaulyje. Naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad kaip ir kitų lėtai progresuojančių ligų atveju šios neurodegeneracinės ligos gydymas turi prasidėti anksčiau, nei gali pasireikšti ligos simptomai. Vadinasi, didelis dėmesys turi būti skiriamas ikisimptominiam etapui“, – dėmesį į ligos prevenciją atkreipia dr. S.Jankevičiūtė.

„Ką mes, visuomenė, galime padaryti – tai rūpintis ir gerinti gyvenimo kokybę ir tai daryti kiek įmanoma ankstesniame amžiuje, taip stengiantis sumažinti demencijos riziką bendrąja prasme. Laiku gydyti net ir menkiausias uždegimines ligas. Rūpintis savo fizine, psichine ir emocine sveikata, pažintine, intelektine veikla – kognityvine sveikata, derinti fizinio bei protinio darbo režimus, rūpintis visaverte mityba ir, žinoma, miego kokybe. Pasaulyje atlikta daug tyrimų, rodančių ryšį tarp gyvenimo būdo veiksnių, smegenų struktūros ir funkcijos bei senstančių suaugusiųjų pažinimo funkcijų. Ypač svarbus veiksnys, kurio nereiktų pamiršti, – socialinis įsitraukimas, ypač pagyvenusių žmonių socialinės izoliacijos mažinimas. <…> Kuris gali prisidėti prie Alzheimerio ligos išsivystymo ar didesnio progresavimo tikimybės sumažinimo“, – aiškina neuromokslų dr. S.Jankevičiūtė.

Viskas mūsų rankose
„Kaip žinia visa kam, kad kuo ilgiau tinkamai funkcionuotų, reikalinga priežiūra. Smegenys – ne išimtis. Mūsų smegenys unikalios tuo, jog jose esantys neuronai, sinapsinės jungtys, geba nuolat keistis ir prisitaikyti tiek struktūriškai, tiek funkciškai, reaguojant į įvairias patirtis, įskaitant aplinkos pokyčius, įvairius dirgiklius, traumas ir pan. Kitaip tariant, toks persitvarkymas reikalingas, kad smegenys atitiktų dinaminius vidinės ir išorinės aplinkos poreikius. Ir tai yra unikali jų savybė, kuri dar vadinama smegenų neuroplastiškumu“, – aiškina neurobiologė.

Smegenų treniruotės
Kad palaikytume smegenų aktyvumą, stiprintume jų gebėjimą prisitaikyti, turėtume jas treniruoti, pabrėžia neuromokslininkė.

„Ir mokymasis, naujų įgūdžių įgijimas, ir nuolatinis ar dažnas sukauptų žinių kartojimas bei įgūdžių lavinimas, būtų vieni tokių būdų. Šiuo atveju reikia prisiminti mūsų mokytojų, tėvų ar senelių žodžius, kad sukauptą informaciją reikia kartoti. Yra tyrimų rodančių, kad praktika – mokymasis, naujų įgūdžių įgavimas – pagerina ir patobulina motorinių ar bet kokių kitų užduočių atlikimą, ir šis dinamiškas procesas yra siejamas su pakitusiu smegenų aktyvumu, panašiai pasireiškiančiu jauniems ir vyresnio amžiaus žmonėms. Todėl naujų įgūdžių įgijimas, mokymasis ir kartojimas turėtų būti mūsų smegenų „duona“, – pabrėžia LSMU neuromokslininkė.

Pasak S.Jankevičiūtės, vis daugiau tyrimų tiek su graužikais, tiek su žmonėmis savanoriais rodo fizinės veiklos svarbą neurogenezės procese: „Vieno JAV mokslininkų atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo 120 senyvo amžiaus savanorių, buvo siekiama parodyti fizinio aktyvumo, pratimų poveikį hipokampui.

Tyrime dalyvavę asmenys metus turėjo atlikti vidutinio intensyvumo pratimus. Žinoma, kad senstant, pamažu mažėja hipokampo sritis. Tyrimas parodė, kad asmenims, kurie užsiimdavo fizine veikla ir atlikdavo vidutinio intensyvumo pratimus, pratimai padidino hipokampo tūrį 2 procentais, efektyviai sumažindami su amžiumi susijusį tūrio mažėjimą nuo vienerių iki dvejų metų. Tai leidžia manyti, kad aktyvi fizinė veikla įvairiame amžiuje yra svarbi tiek neurogenezės procese, tiek gali pasireikšti kaip vienas prevencinių neuroapsauginių veiksnių, prisidedančių prie pažintinių funkcijų gerinimo.

Visgi, nepaisant augančio tyrimų skaičiaus, molekuliniai mechanizmai, atsakingi už fizinių pratimų sukeltą neurogenezę, lieka nenustatyti. Tačiau neabejotinai ir šioje srityje jau žengtas nemažas žingsnis, aiškinantis žmogaus smegenų galimybes, kurios kaip matome, yra neišsemiamos.“

Parengė Vytautas Paulius Rasokaitis | lsveikata.lt