Su priklausomybe nuo alkoholio dirbantis profesorius papasakojo, kaip tai daroma Lenkijoje

Ilgametę patirtį, dirbant su nuo alkoholio priklausomais žmonėmis, turintis psichiatras Dr. Bohdanas Woronowiczius sako, kad anksčiau į tokius žmones buvo žiūrima, kaip į valstybės priešus, tačiau jau trisdešimtmetį anoniminius alkoholikus į visuomenę integruojantis specialistas nenuleidžia rankų ir tikisi, kad vienai didžiausių problemų pasaulyje ateis galas.

Priklausomybės ligų specialistų asociacijos (PLSA) iniciatyva į Lietuvą pakviestas Lenkijos valstybinės Alkoholio problemų sprendimo agentūros direktorius teigė, kad Lenkijoje iki 1960 m. niekas nekalbėjo apie anoniminius alkoholikus ir kitas priklausomybes turinčius žmones.

„Tokie žmonės buvo tiesiog pasmerkti. Tiek visuomenė, tiek gydytojai į alkoholikus žiūrėjo kaip į kokius atsiskyrėlius, nepritapėlius. Tokiems žmonėms buvo galvota įkurti darbo stovyklas, kaip Sovietų Sąjungoje, tačiau vėliau, laimei, tokios minties buvo atsisakyta“, – pasakojo psichiatras.

1975 m. Lenkijoje atsidarė pirmasis atskiras priklausomybių psichoterapijos skyrius visoje Rytų Europoje.

„Tai įvyko Varšuvoje, Psichologijos ir Neurologijos institute. Nuo tada mūsų šalyje pradėjo keistis visa priklausomybių gydymo sistema. Pradėjome kviesti mokytis ir stažuotis kitus gydytojus, konsultantus, kad jie įgautų įgūdžių ir būtų kvalifikuoti dirbti su žmonėmis, turinčiais problemų su alkoholiu.

Antras svarbus žingsnis buvo žengtas 1982 m., kai Lenkijos seimas priėmė pamatinį įstatymą, ugdant blaivybę. Nuo tada buvo suteiktos galimybės steigtis pirminio gydymo ambulatorijoms, kurios buvo įpareigotos bendradarbiauti su narkologijos gydymo įstaigomis“, – pasakojo B. Woronowiczius.

Rezultatai šokiravo
Nors situacija, dirbant su anoniminiais alkoholikais, pradėjo gerėti, tačiau diegti naujovėms reikėjo papildomų lėšų, kurių, kaip sako B. Woronowiczius, niekas taip lengvai nenorėjo duoti.

„Mes pradėjome galvoti, ką turėtume daryti, jog padidintume specialistų, kurie dirba su priklausomybėmis, žinių bagažą, tačiau tam reikėjo pinigų, kurių niekas už dyką nenorėjo duoti. Todėl 1983 m. inicijavome visuotinį tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti, ką apie nuo priklausomybių besigydančius žmones mano patys su jais dirbantys specialistai.

Tyrimo rezultatai pasirodė ganėtinai baisūs. Vyravo negatyvus požiūris į pacientus. Kas ketvirtas apklausoje dalyvavęs specialistas sutiko su nuostata, kad alkoholikas yra degeneratas. Pusė apklaustųjų manė, kad alkoholikus reikia bausti ir su jais turėtų tvarkytis teismai, prokuratūros ir kitos teisėsaugos institucijos“, – kalbėjo B. Woronowiczius.

Anot psichiatro, po tokių šokiruojančių rezultatų, buvo aišku tik viena – su tokiu požiūriu niekas nenorės gydytis, todėl visi tyrimo duomenys buvo perduoti Sveikatos ministerijai, kaip įrodymas, kad yra reikalingi papildomi pinigai, šios problemos švietimui.

„Tyrimų išvados niekur nebuvo oficialiai publikuotos, tačiau mes jas perdavėm valdininkams, kurie suprato situacijos rimtumą bei davė taip reikalingų pinigų, kurie buvo panaudoti ruošiant kvalifikuotus specialistus.

Tuo pat metu pavyko įtikinti tuometinį ministrą, kad būtų sukurtas naujas postas – žmogaus, kuris spręstų alkoholio problemas valstybiniu lygmeniu. 1990 m. pakartojome analogišką su priklausomybėmis dirbančių žmonių tyrimą. Šį kartą rezultatai buvo kur kas geresni“, – džiaugėsi daktaras.

12 žingsnių programa
Po trijų metų, Lenkijoje buvo įsteigta Valstybinė alkoholio problemų sprendimo agentūra, kuri iš psichiatrijos institucijų perėmė su priklausomais ligoniais dirbančių specialistų rengimą.

„Pagrindinės agentūros užduotys buvo didinti gydymo efektyvumą ir prieinamumą. Tai buvo solidarumo pradžia. Netrukus pradėjo steigtis daugybė blaivybės organizacijų visoje šalyje, daugėjo abstinentų, anoniminių alkoholikų grupių.

Sveikatos ministerijoje buvo priimta daug įstatyminių aktų, kurie įgaliojo priklausomybių ligų klinikas ir ambulatorijas bendradarbiauti su tomis savipagalbos organizacijomis“ – pasakojo B. Woronowiczius.

Dirbdamas vieno iš priklausomybių ligų centro direktoriumi B. Woronowiczius išvyko stažuoti į JAV.

„Amerikoje mokiausi ir gilinau savo žinias. Būtent šioje šalyje buvo plačiai naudojama „Minesotos“ programa, kurią grižęs į Lenkiją, pradėjau taikyti ir savo centre. Šalyje pradėjo daugėti negeriančių asmenų“, – teigė specialistas.

JAV gimusią gydymo programą sudaro 28 dienų ir 12 žingsnių psichologinė terapija, kurioje alkoholizmas ar bet kokia kita priklausomybė laikoma lėtine liga, susijusia su asmenybės sutrikimais.

Programos pagrindas – visiška abstinencija, sąmoningumo ir dvasingumo ugdymas. Viso to pasiekti padeda paciento, priklausomybės ligų konsultanto ir kitų pacientų tarpusavio supratingumas ir pagalba. Terapijos metu pacientas skatinamas sąmoningai pripažinti savo ligą, negebėjimą jos kontroliuoti ir priimti aplinkinių pagalbą. Taip pat bandoma kelti žmogaus savivertę. Sergantysis motyvuojamas analizuoti savo jausmus bei asmenybę, ugdyti savyje dorovę.

Netradicinis eksperimentas
Norėdamas sustiprinti ryšį tarp gydytojų ir ligonių, B. Woronowiczius savo darbo praktikoje imdavosi ir neeilinių priemonių.

„Vieną savaitinį mokymo etapą gydytojams suorganizavau truputį už Varšuvos veikiančiame centre. Į mokymus pasikviečiau 29 gydytojus bei paslapčia dar 11 alkoholikų. Kai visi atvyko autobusu, pradėjau juos skirstyti į kambarius. Poravau taip, kad kambaryje būtų bent po vieną nuo alkoholio priklausomą žmogų. Alkoholikai žinojo, kad jiems teks gyventi su gydytojais, tačiau pastarieji, net nenutuokė, jog kambariais reikės dalinti su ligoniais.

Laukiau ir tikėjausi sprogimo, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Gydytojai ir ligoniai surado bendrą kalbą, dalinosi savo patirtimi, atlikinėjo bendras užduotis – tarp jų atsidaro ryšys. Žinojau, kad po šios stovyklos jų santykiai tesėsi dar labai ilgai“, – teigė psichiatras.

Nuo to laiko, B. Woronowicz tokius praktinius metodus pradėjo naudoti kur kas dažniau.

„Mano tikslas buvo, kad ligoniai suprastų, jog gydytojai nėra tokie blogi ir nesistengia jiems pakenkti, o gydytojai pamatytų, jog priklausomybių turintys asmenys, apart to, kad turi problemų, yra tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Manau, kad tai man pavyko“, – sakė specialistas.

Iki šiol visus kartu mokantis B. Woronowiczius giliai įsitikinęs, kad tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas vienas kitu yra pamatinis problemos sprendimo veiksnys, todėl kvalifikuotų specialistų rengimas išlieka svarbiausi prioritetu, kovojant su alkoholizmu.

Parengė Mantas Jokubauskas | delfi.lt