Susiduriame su stresu kasdien0 (0)
Gimęs kūdikis jau yra įmestas į atšiaurų išorinį pasaulį ir jis susiduria su pakitusiomis aplinkos sąlygomis. tai pirmas jo gyvenime stresas, su kuriuo jam teks susidoroti. Gimsta kūdikiai kovotojai, sugniaužtais kumšteliais ir hypertonusu visame kūne, gimsta kūdikiai apatiški, vangūs, kurie neima krūties ir neturi gyvybinių jėgų reikalauti sau emocinio ir fizinio maisto.
Štai nuo pirmos dienos, mes visi skirtingi. Skirtingai mes kovojame su stresu, skirtingai į jį reaguojame. Vėliau pasirinkimų kaip reaguoti daugėja, pavyzdžius mums rodo šeima, mokykla ir visuomenė.
Šeimoje mes gauname pirmąsias individualumo pamokas. Pamažu laisvė varžoma įvairiomis taisyklėmis, elgesio, moralės normomis. Su kiekvienu suvaržymu didėja patiriamos įtampos, streso kiekis. Stresas žmogų veikia holistiškai, jis įtakoja fizinį kūną, psichiką ir daro pokyčius mūsų socialiniam gyvenimui.
Stresas – tai mūsų pačių reakcija į pakitusias aplinkos sąlygas, tai iššūkis, reikalaujantis adaptacinių resursų ir gebėjimų. Kiekvienas iš mūsų turi savo būdų kaip prisitaikyti prie aplinkos ir keistis, kuo mažiau save žalojant, sukeliant sau skausmo, kančios. Distresas – pralenkiantis prisitaikymo galimybes stresas, kuris žaloja, traumuoja mūsų psichiką, palieka randus mūsų asmenybėje. Imunitetas ligoms ir imunitetas stresui skirtingas. Neatsparūs stresui žmonės dažnai elgiasi ir mąsto strereotipiškai.
Dichotominis mąstymas, kai žmogus puola į kraštutinumus, „viskas arba nieko”, sunkiai pakelia nesėkmes, viską nori suabsoliutinti. Tokie žmonės sunkiai prisiima atsakomybę už savo elgesį, mąstymą, jie ieško išorėje kaltų, „atpirkimo ožių”. Katastrofizacija – situacijų, įvykių matymas per katastrofos akinius.
Negana to, į savo paties sukurtą katastrofą žiūrima tik emocijomis. Loginis mąstymas, realybė, faktai eina į antrą planą, reaguojama afektiniu būdu, panikuojama, isterikuojama arba užsisklendžiama savyje, savo kančioje.
Distresą dažniau patiria perfekcionistai, kurie iš savęs reikalauja blizgančių rezultatų ir sunkiai susitaiko su savo galimybių ribomis. Stresą patys sau kelia pesimistai, nuvertinantys pozityvaus mąstymo galimybes, ignoruojantys šviesiąsias gyvenimo puses. Stresą jaučia žmonės, nemėgstantys įvairovės, besistengiantys kiekvienam įvykiui priklijuoti etiketę ir padėti į jiems įprastą lentynėlę. „Taip ir žinojau”- frazė, kuri paremta pranašavimu, minčių skaitymu. Nuolatinis nelaimės, streso laukimas visada pasiteisina, nes ką kviesi, tas ir atsilieps.
Neatsparūs stresui žmonės rizikuoja susirgti somatinėmis, psichinėmis ligomis. Atsparūs stresui žmonės stengiasi kontroliuoti savo gyvenimą. Jie dirba mėgiamą darbą, pakitus aplinkybėms nebijo pokyčių, imasi atsakomybės už savo savijautą ir sveikatą. Jie planuoja ateitį, turi tikslų ir adekvačiai, nuosekliai jų siekia. savo organizmą mato kaip protingą mechanizmą, kurį sveikai ir teisingai naudoja. Sveikai maitinasi, laikosi darbo – poilsio rėžimo, pakankamai juda.
Psichine sveikata rūpinasi bendraudami, užmegzdami naujus socialinius santykius ir profilaktiškai atlikdami psichohigieną, savarankiškai arba specialistų padedami. Psichoterapija – sveikiausias būdas atsikratyti įtampos, adaptuotis prie streso ir didinti jam imunitetą. nepamirškime ir dvasingumo, kuris kaip ir terapija palaiko žmogaus vidinius resursus.
Stresas ypač žalingas, jei trunka ilgai. Per ilgą laiką išeikvojami žmogaus energijos resursai, jei jie kokiu nors būdu neatstatomi, žmogus gali susirgti depresija arba turėti kitų rimtesnių psichikos sutrikimų. Fizinė sveikata mažėja, silpsta imunitetas, nuo to keičiasi gyvenimo kokybė ir veiklos rezultatai.
Atsparumą stresams reikia ugdytis – tai panašu į sportą, treniruotis ir vėl treniruotis. Atsparumas stresui – tai gebėjimas atpažinti dirgiklius, kurie sukelia įtampą, atpažinti ir suprasti savo ir kitų mintis, emocijas. Sąmoningai suvokti, kad situaciją galima matyti tiek emociškai, tiek logiškai. Loginiu keliu daryti sprendimus, atpažinti savo mąstymo klaidas ir jas koreguoti. Stiprinti psichinę sveikatą poilsiu, relaksacijomis, meditacijomis, psichoterapija, fiziniu aktyvumu. Savęs pažinimas, kuris apima savo jausmų , emocijų valdymą, savo elgesio modelių suvokimą yra puiki priemonė imuniteto stresui didinimui.
Stresas taip pat gali sukelti : ūmius streso sutrikimus, Baskervilio efektą,( mirtis nuo psichologinio išgąsčio), profesinio perdegimo sindromą, bendros adaptacijos sindromą, potrauminio streso sutrikimą, noceboefektą,( priešingas placebo afektui, kai tikimasi ne teigiamo, o neigiamo poveikio), voodoo mirtį ( psichologinė paveikos forma, sukelianti mirtį).
Adaptaciją stresui įtakoja: genetika ir amžius, fiziologinis rezervas, mityba, gyvenimo būdas, laikmetis, geopozicija, psichosocialiniai faktoriai, psichoedukacija.
Adaptaciniai mechanizmai yra išmokstami ir išsiugdomi per savęs pažinimą, savistabą, savirefleksiją. Truputis laiko sau, skirto kiekvieną dieną, tai kaip lašas po lašo, kur akmenį pratašo. Kantrybės ir noro tobulėti reikia tam,kad stresas nebūtų nesąmoninga mūsų reakcija į aplinką, o taptų sąmoninga reakcija, nukreipta į pozityvų mąstymą ir veiklą.
Šventinis laikotarpis – distreso metas. Dėliodamiesi planus ateinantiems metams, į savo ketinimus įtraukime norą save pažinti, tobulėti, didinti savo fizinius ir psichinius resursus, rūpintis holistiškai savo sveikata.
Daiva Žukauskienė | gestalt-terapeute.lt
Geštalto terapeutė