Susirgau onkologine liga ir visi nuo manęs nusigręžė
Klausimas: Ką blogai darau gyvenime? Susirgau onkologine liga, netrukus po to nuo manęs nusigrežė broliai, sesės. Likau pluduriuoti jūroje, lyg vienišas laivelis. Skauda. Ieškau atsakymo kodėl?
Komentuoja medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė:
Skaitydama laišką girdžiu jūsų nerimą ir pasimetimą, nes susirgus onkologine liga pakito jūsų artimųjų elgesys. Kyla klausimas – kodėl? Savo būseną įvardinate, kaip vienišo laivelio, nes jaučiatės pamirštas, atstumtas, paliktas kapstytis iš savo sunkumų. Labai natūralu tai išgyventi, kai susidūrus su sunkumus tenka pajusti artimųjų emocinį šaltumą ir abejingumą.
Gyvenimas pateikė sunkų išbandymą – ligą, lyg to būtų maža, nusigręžė artimieji. Suprantu, kad natūraliai kyla klausimas – ką aš padariau ne taip? Tačiau atsakymas nebūtinai turi būti paslėptas jumyse. Suprantu, kad norėtumėte išgirsti tikslų atsakymą į klausimą – kodėl būtent jūsų artimieji taip elgiasi? Tikslaus atsakymo aš jums pateikti negaliu, nes klausimas ar jie patys žino atsakymą į šitą klausimą, tačiau galiu aptarti kelis, dažniausiai pasitaikančius, tokio elgesio motyvus.
Pirmasis motyvas – neįsisąmoninta mirties baimė.
Dažniausiai onkologinė liga žmonėms asocijuojasi su mirtimi. Paprastai mes visi nesąmoningai esame įsitikinę, kad mūsų mirtis yra neįmanoma. O prisilietimas prie sunkios ligos, sergančio žmogaus, sklaido mūsų iliuziją, kad gyvensime amžinai, o tai gali kelti didelę baimę, su kuria mums gali būti sunku susidoroti. Todėl kur kas paprasčiau yra vengti sąlyčio ar situacijų, kas gali pažadinti užgniaužtą emociją.
Antrasis motyvas – negalėjimas susitaikyti su artimojo liga.
Žmonės, išgirdę apie artimojo ligą, išgyvena praradimą. Jie praranda savo artimąjį tokį, koks jis buvo iki šiol, sugriaunama kasdienybė, kokia buvo. Todėl neretai artimieji jaučia pyktį, nusivylimą, nuoskaudas. Tačiau svarbu suprasti, kad šis jausmas nukreiptas ne į patį ligonį, bet į pakitusią situaciją. Jiems sunku su tuo susitaikyti. Suprantama, kad tai nėra sąžininga ligonio atžvilgiu, tačiau reikia laiko, kada artimieji susitaikytų su šia netektimi.
Trečiasis motyvas – bendravimo sunkumai.
Žinodami, kad žmogus serga, neretai kyla gailesčio ir užuojautos jausmai. Natūraliai žmogui atsiranda noras padėti, tačiau nežinoma kaip. Norisi atjausti, tačiau atrodo, kad niekaip negali parinkti tinkamų žodžių. Jaučiama baimė, kad pasakyti žodžiai neįskaudintų sergančiojo. Mintyse kyla įvairiausių dvejonių – būti linksmu, liūdnu, o gal likti neutraliu? Bet kyla nerimas, kad džiaugsmo emocija gali įskaudinti sergantįjį, liūdesio – išgąsdinti, kad ligonis jau laidojamas. Neutralumo pozicija gali atrodyti, kad nerūpi artimojo liga ir emocinė būsena. Tas pasimetimas, kaip elgtis, kaip reaguoti ir ką daryti, atveda į kryžkelę, kurioje neretai priimamas sprendimas – nedaryti nieko. Tačiau nieko nedarymas irgi yra sprendimas, kuris turi pasekmes.
Apibendrintai norisi pasakyti, kad gyvenime susiduriama su situacijomis ir norima jas išspręsti, o jei nepavyksta kyla kaltės jausmas. Tačiau ne visada viskas priklauso nuo mūsų. Kito žmogaus elgesys yra jo jausmų, minčių, potyrių pasekmė, dėl ko mes neprivalome prisiimti atsakomybės ir jaustis kalti. Šiuo metu jūs turite savų išgyvenimų, todėl svarbu rūpintis savimi ir savo sveikata. Rekomenduočiau pasinaudoti psichologo pagalba, kuris gali padėti susitvarkyti su kylančiais jausmais ir mintimis.
Linkiu sėkmės ir sveikatos,
Medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė | El. p.: s.anuskeviciene@gmail.com
Foto: Lotte Meijer
Prie psichologės komentaro norėčiau pridėti ir dar vieną dalyką: ar negali būti ir taip, kad laiško autorė paramą supranta skirtingai nei artimieji ir dėl to jai atrodo, kad jie nusigręžė? Artimiesiems gali atrodyt, kad jų elgesys yra būtent palaikantis, nors jie nežino, kokios paramos sergančiajai reikia. Ar pokalbių, ar pagalbos buitiniuose dalykuose, ar kaip tik minčių nukreipimo kitom temom… aš siūlyčiau išreikšti garsiai, kokios paramos autorė tikisi ir tuomet dar kart įvertint, ar tikrai artimieji nusigręžė.
Aš suprantu ką jūs jaučiate.Aš panašius išgyvenimus buvau patyrusi,nors aišku onkologine liga nesergu.Žmonėms dažniausiai esame reikalingi sveiki,linksmi ir nesiskundžiantis savo problemomis,tik mokantis klausyti jų bėdas ir išgyvenimus.Prieš 20 metų buvo man įtariama onkologinė liga,bet vėliau nepasitvirtino.Pirmas jausmas buvo šokas,nerimas ir norėjosi,kad žmonės kuriems apie tai papasakojau mane išklausytų,va to man tada labiausiai reikėjo,bet pirma sužinojo apie įtariamą ligą mano šeimos daktarė,tada aš bandžiau jos klausinėti,pasakoti išgyvenimus,bet mačiau kaip ji atsitvėrė siena ir nenorėjo girdėti ką aš jaučiu,o šaltu veidu parašė siuntimą onkologams ir norėjo,kad greičiau išeičiau.Pasakiau vyrui,mamai,seseriai,bet jie reagavo kažkaip šaltai,keistai ir bandė nukreipti kalbą kitur,nors tuo metu man reikėjo žmonių kurie išklausytų,kažką pasakytų.Bandžiau vieną kartą kalbėt,kitą,o kai kalbi ir matai negirdi-užsidarai savyje ir jauti dar didesnį beviltiškumą.Po daugelio metų supratau,kad aš visiems reikalinga tik sveika,dirbanti ir besišypsanti.Buvo ir kitų negalavimų,bet tada darbe tapdavau kalta,kad kažkas turi už mane dirbti,o dar paskalų kiek,namuose pasiskundus niekas nereaguodavo,kad tau skauda,o norėjo,kad elgčiausi įprastai,o kai skūsdavausi ar stipriai kosėdavau dar išgirsdavau replikų-nedemonstruok ir nevaidink ligonio.Va tada žmogus užsidarai į savo kiautą ir pradedi nebetikėti žmonėmis,o jūsų atveju patarčiau ieškoti panašios patirties žmonių,o su jais susidursite ir gydymo metu ligoninėse ir poliklinikose,va tokie žmonės gali vienas kitam padėti išklausydami,pasidalindami išgyvenimais.Stiprybės jums.