Tėvų santykiai – kaip jie veikia į juos įpainiotą vaiką?5 (2)
Sewcream / Freepik.com
Ankstyvos žmogaus gyvenimo patirtys yra itin reikšmingos, kadangi formuoja tiek savęs suvokimą, tiek tai, kokį santykį asmuo turės su pasauliu. Būtent dėl šios priežasties artimi santykiai su tėvais ir šeimos gyvenimas tampa kertiniais aspektais, siejamais su įvairiomis pasekmėmis.
Šeimos gyvenimą iš sisteminės perspektyvos tyrinėjo M. Bowen. Autorius teigė, kad šeima yra panašu į organizmą, kur kiekvienas jo elementas daro įtaką kitam, o taip pat yra veikiamas pats (Kerr & Bowen, 1988). Autorius akcentavo, kad labai svarbus reiškinys šeimoje tai tarpasmenės sąveikos ir tai, kaip tėvai šeimoje sprendžia konfliktus. Pasak šios perspektyvos – kai vaikai yra įtraukiami į tėvų konfliktus, tai neigiamai paveikia vaikų funkcionavimą ir atsiliepia vėlesniame amžiuje, kadangi vaikai tampa emociškai priklausomi nuo šeimos narių ir negeba savęs diferencijuoti (Kerr & Bowen, 1988).
Norint suprasti, kaip tai gali veikti ir atrodyti suaugusiame amžiuje, verta pasigilinti į tai, kas yra diferenciacija. Anot Kerr ir Bowen, savęs-diferenciacija apima kelis veiksnius. Visų pirma tai apibūdina žmogaus gebėjimą atskirti savo emocijas nuo savo minčių, žmogaus gebėjimą reaguoti ne reaktyviai, racionaliai. Taip pat tai apibūdina ir bendrą žmogaus funkcionavimą, kadangi save diferencijavęs asmuo sugeba būti artimu su kitais, tačiau lygiai taip pat išsaugo ir savo individualumą (Kerr & Bowen, 1988).
Kartais sunku suvokti, kaip šeimos konfliktai gali būti susiję su tokiomis pasekmėmis, psichologijos mokslas tai leidžia suprasti. Šeimoje, kur vaikas yra įtraukiamas į konfliktus, vaikas gali jausti kaltės ir atsakomybės jausmą spręsti tėvų konfliktus (Fosco & Grych, 2010). Per panašius konfliktus vaikas gali būti įtraukiamas į tokį procesą, kai vienas iš tėvų siekia emocinės paramos iš vaiko, tad vaikas išmoksta rūpintis savo tėvais, teikti jiems paramą, aukodamas savo natūralius poreikius (Schier, Herke, Nickel, Egle & Hardt, 2014).
Neretai tokių konfliktų metu vienas iš tėvų gali būti atstumiamas kito iš tėvų iniciatyva, sudarant sąjungą su vaiku prieš atstumtąjį tėvą, kas kartu trukdo vystyti pilnaverčius santykius su abejais tėvais, kasyra labai reikšminga besivystančiai asmenybei (Scharp, 2016). Taigi, įtraukiamas į konfliktus vaikas netenka galimybės tenkinti savo natūralių poreikių, o kartu yra įtraukiamas į intensyvius emocinius santykius ir į vidinį šeimos gyvenimą, kuris veikia vaiko autonomišką raidą.
Žiūrint į tai suaugusio žmogaus akimis, kartais sunku suprasti, kaip vaikas gali neatskirti, jog tai yra tėvų problema, o ne paties vaiko. Nepaisant to, vaikas nėra pakankamai brandus, kad galėtų tai suvokti. Tad tėvų konfliktai tampa tiesiogine grėsme vaiko saugumui, ir vaikas įtrauktas į konfliktus galvoja, kad tai kelia grėsmę netekti meilės, šilumos, saugumo (Dallos, Lakus, Cahart & McKenzie, 2015), ir jis prisitaiko, siekdamas tai išsaugoti.
Deja, bet tai gali būti pernelyg didelė našta vaikui ir atitinkamai veikti jo raidą. Apie tai kalba ir Miller (1981), kuri teigia, kad sudėtinguose santykiuose su tėvais, vaikas išsižada savo tikrųjų poreikių, o kartu ir savęs. Taigi, galima suprasti, kaip toks intensyvus prisirišimas prie šeimos emocinio gyvenimo gali trukdyti vystytis autonomiškai, nuo aplinkos ir nuo kitų nepriklausomai asmenybei, o taip pat atrasti savo individualumą.
Parengė Viktorija Fokina
Esu IV kurso psichologijos studentė VDU ir rengiu bakalauro baigiamąjį darbą. Atlieku suaugusiųjų polinkio į savikritiškumą ir santykių su tėvais augant ypatumų tyrimą. Jis skirtas 18-35 metų asmenims, augant palaikiusiems santykius su abiem savo tėvais.
Anketa anoniminė ir rezultatai bus naudojami ir pateikiami tik apibendrinti.
Kviečiu užpildyti anketą ir sudalyvauti tyrime! Ačiū!
https://www.apklausk.lt/s/604cdd43404b1
Šaltiniai:
1. Dallos, R., Lakus, K., Cahart, M.-S., & McKenzie, R. (2015). Becoming invisible: The effect of triangulation on children’s well-being. Clinical Child Psychology and Psychiatry, 21(3), 461–476. doi:10.1177/1359104515615640
2. Fosco, G. M., & Grych, J. H. (2010). Adolescent Triangulation Into Parental Conflicts: Longitudinal Implications for Appraisals and Adolescent-Parent Relations. Journal of Marriage and Family, 72(2), 254–266. doi:10.1111/j.1741-3737.2010.00697.x
3. Kerr, M. E., & Bowen, M. (1988). Family evaluation: An approach based on Bowen theory. W W Norton & Co.
4. Miller, A. (1981). Prisoners of childhood: The drama of the gifted child and the search for the true self. (R. Ward, Trans.). Basic Books.
5. Scharp, K. M. (2016). Parent-Child Alienation. Encyclopedia of Family Studies, 1–4. doi:10.1002/9781119085621.wbefs457
6. Schier, K., Herke, M., Nickel, R., Egle, U. T., & Hardt, J. (2014). Long-Term Sequelae of Emotional Parentification: A Cross-Validation Study Using Sequences of Regressions. Journal of Child and Family Studies, 24(5), 1307–1321. doi:10.1007/s10826-014-9938-z